Kazys Boruta · 1905–1965
XXIII dalis
90-92 psl. iš 143·apie 5 min.·1 paaiškinimas·3 klausimai
90 psl.
Ak, tas Girdvainis! Kokią bėdą jis pats sau prasimanė su tais savo obuolmušiais ir kitus į kokią nelaimę įstūmė. Geriau jis būtų jų visai neturėjęs, negu pats save pražudęs ir savo nuotaką, kurios ieškojo septynias mylias ir aplinkui, ašarose paskandinęs.
Bet taip jau viskas nelaimingai susidėjo, kad nieko čia nepadarysi, jeigu net Anupras nieko negalėjo pagelbėti ir ašarose bei sielvarte paskandinta nuotaka jo atsižadėjo. O galėjo būti gyvenimas kaip obuolys, ir skraidyti Girdvainis, suradęs savo nuotaką, su savo obuolmušiais kaip vėjo sparnais, žemės nesiekdamas. Bet ne tokia laimė buvo lemta, ar ne savo nuotaką Girdvainis surado, kad viskas kitaip išėjo. Pražudė tiktai gražiausią Paudruvės krašto merginą, ir pats į baisų vargą įpuolė.
Matyt, nebus jokios išeities iš to užburto rato, ir teks Girdvainiui ligi savo amžiaus galo praklaidžioti keliais ir šunkeliais, besivaikant savo obuolmušius, ir praslankioti kaip klajokliui kryžkelėse, belaukiant ir betykojant pravažiuojančių savo obuolmušių. Niekas, matyt, jo iš šitos nelaimės neišgelbės, ir pavirs bernas pačioje gražumoje vaiduokliu, pakelėse ir kryžkelėse gąsdinančiu pasivėlavusius pakeleivius.
Ir dabar, jau neduok dieve, su Girdvainiu kryžkelėje susitikti, o ypač nakčia su jo paklaikusiomis ir žėrinčiomis patamsėje akimis, kai jis stabdo kiekvieną pravažiuojantį ir žiūri, ar ne su jo obuolmušiais važiuoja. Jau ir dabar Girdvainis į žmogų nebepanašus, bet greičiau į vaiduoklį, atėjusį iš kito pasaulio ieškoti savo arklių. Prieina tamsoje, sustabdo arklius, pasižiūri savo paklaikusiomis akimis ir nueina, nei žodžio neprataręs, lyg šmėkla. Tai nebent tiktai velnias su tokiu gali susitikti, o žmogus susitikęs – sirgsi ir, jei gyvas išliksi, visą amžių priepuolį turėsi.
91 psl.
Pradėjo vengti žmonės naktimis važinėti, kad su Girdvainiu nesusitiktų, nes jis – kur buvęs, kur nebuvęs, žiūrėk ir stabdo kryžkelėje arklius.
Per dieną nusilakstęs, besivaikydamas savo obuolmušių žvengimą, nakčia apsinakvodavęs kryžkelėse, tykodamas, ar nesutiks pravažiuojančių savo arklių, bet susitiko tiktai savo priešininką, kurio Girdvainis iš karto nepažino ir tik vėliau suprato, su kuo buvo susitikęs.
Tai buvo po to, kai susitiko Anuprą, norėjusį jį išgelbėti. Pametęs Anuprą ant pakelės akmens sėdintį ir nusivijęs obuolmušių žvengimą, per dieną praklaidžiojo, nieko nesurado ir nepagavo, temstant apsistojo pirmoje kryžkelėje ir apsinakvojo. Visai jau prieš pusiaunaktį, vos spėjo Girdvainis sumerkti akis, kai staiga ties pat ausimis, kad sužvengs, – net debesys prasiskyrė ir žvaigždės sumirgėjo, – pašoko apstulbęs Girdvainis, žiūri – nieko nematyti, tiktai viduryje kryžkelės kažkas juoduoja.
– Kas ten? – paklausė Girdvainis.
– Aš, – atsakė juodasis.
– Kas tu? – vėl paklausė Girdvainis.
– Tavo klaidintojas, – tas ramiai atsakė, net nesujudėdamas.
– Kas čia per monas? – nustebo Girdvainis. – Ar nesapnuoju?
Pasitrynė akis, aiškiai mato – kryžkelės viduryje kažkas stovi, žmogus ne žmogus, šmėkla ne šmėkla, nesuprasi patamsėje.
– Ko tu nori iš manęs? – nustebęs paklausė Girdvainis.
– Nieko, – tas atsakė ir sujudėjo. – Truputį tave pamokyti, kad žinotum, kaip pas svetimas mergas su piršliais važinėti.
– Pas kokias svetimas? – nesuprato iš karto Girdvainis.
– Ogi ar ne tu su Baltaragio Jurga vos švintant lėkei užsakų? – su pašaipa atsiliepė.
– O tau kas rūpi? – pyktelėjo Girdvainis. – Su kuo aš lėkiau ar nelėkiau?
– Man daugiau rūpi, negu tu manai, – tas atsakė. – Man ji seniai pažadėta.
– Tai gal tu ir mano arklius pavogei? – pašoko iš vietos Girdvainis.
Šmėkla kiek atitolo.
92 psl.
– Gal pavogiau, o gal tik padėjau pavogti, – iš tolo atsakė. – O tu savo obuolmušių nesurasi, jeigu neišsižadėsi Jurgos.
– Tai tau, šunsnuki, negana, kad mano arklius pavogei, nori dar, kad ir savo mergos dėl tavęs išsižadėčiau? Palauk tu man, tuojau gausi, ko norėjai! – puolė Girdvainis, norėdamas už pakarpos nučiupti akiplėšą, bet čiupo ir, rodos, sučiupo, tik pasižiūri – tuščia sauja, tarsi vandenį būtų griebęs.
– Cha – cha, i – cha – cha! – nusikvatojo ir nusižvengė kažkas Girdvainiui tiesiai į akis ir sako: – Prarasi savo obuolmušius ir savo nuotaką, o paskui, visko netekęs, ir pats pasikarsi.
– Prakeikimas! Kas gi čia dabar? – krūptelėjo Girdvainis, ir pirmą kartą pats kryžkelėje nusigando. – Negi taip ir bus, kaip jis pasakė?
Atsikvošėjęs Gridvainis suprato, kad čia ne kas kitas buvo, tiktai velnias, kuris jį vedžioja ir klaidina. Staiga Girdvainio galvoje prašvito, ir jam paaiškėjo, kodėl jis visur girdi savo obuolmušių žvengimą ir niekur jų nesuranda.
Tai dabar, kai vėl tolumoje pasigirdo žvengimas, Girdvainis užsikimšo ausis, kad nieko negirdėtų, ir nuėjo tiesiai per laukus, nežiūrėdamas, kur eina.
Ar ne vistiek dabar buvo Girdvainiui kur eiti?
Klausimai: XXIII dalis
1. Kodėl Baltaragio laimė, gauta per sandorį su Pinčuku, virsta nelaime?
Rodyti atsakymą
Už pagalbą vesti Marcelę Baltaragis pažada velniui tai, ko neturi, bet turės vedęs. Ką pažadėjo, jis supranta tik tada, kai žmona, pagimdžiusi dukterį, miršta. Dvylika metų jis graužiasi ir žyla. Apgavęs velnį Uršule, jis bausmę tik atideda. Pinčukas, supratęs apgaulę, keršija: klaidina piršlius ir padeda Raupiui pavogti Girdvainio žirgus. Pabaigoje Baltaragis sako, kad dukterį pražudė jis pats. Apgaule bausmės išvengti nepavyksta: ją patiria ir jis, ir duktė.
Rašiniui: Kaltė
2. Kodėl arkliavagis Raupys žūva būtent Girdvainio žirgo odoje?
Rodyti atsakymą
Sudarydamas sutartį pavogti Girdvainio arklius, Pinčukas perspėjo Raupį neįlįsti į tuos arklius pro pasturgalį, nes tada jis pražūsiąs su visa savo dūšia. Raupys tai palaikė kvailu pokštu ir pamiršo. Vejamas vyrų, jis Šešelgos patarimu įlenda į stadaloje padžiautą Girdvainio obuolmušio odą kaip tik pro uždraustą vietą. Šešelga, užveržus jam kilpą ant kaklo, jį išduoda, o vyrai užsiuva arkliavagį odoje ir užmuša. Kaip pasakose, sulaužytas draudimas atneša pražūtį, o pavogti žirgai tampa vagies kapu.
Rašiniui: Kaltė
3. Kaip po nelaimingų užsakų Jurgos širdyje grumiasi meilė ir išdidumas?
Rodyti atsakymą
Girdvainiui išbėgus paskui žirgus, Jurga susivaldo ir iš zakristijos išeina iškėlusi galvą, o namie tris savaites verkia laukdama. Paskui ji sako tėvui, kad jai nereikia jaunikio, kuris dėl arklių ją pametė. Kai Anupras prašo jos surasti Girdvainį ir savo meile jį išgelbėti, ji atsako „Niekados!“. Vis dėlto ji jo laukia ir sapnuoja. Pasakotojas sako, kad jos širdyje pakaitomis viršų ima meilė ir neapykanta, nuolankumas ir išdidumas. Paskutinę naktį ji išbėga paskui Girdvainio šešėlį, bet jau per vėlu.
Rašiniui: MeilėIšdidumas
Nori išsaugoti savo atsakymus ir citatas? Susikurk skaitymo planą: nemokamai ir be slaptažodžio.
Tekstas: epaveldas.lt (Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka). Puslapius sunumeravome patys, kad skaitymą būtų galima padalyti į vakarus. Paaiškinimus ir klausimus parengė Kalbininkas.