Kazys Boruta · 1905–1965
XXVI dalis
101-104 psl. iš 143·apie 10 min.·1 paaiškinimas·3 klausimai
101 psl.
Prakeiktas arkliavagis taip pat neišvengė savo galo. Jį patį pirmąjį ištiko jo nupelnytas likimas.
Buvo gražus ankstyvo pavasario rytas. Tą rytą Gaidžgalės karčiamoje ėmė ir pragydo višta. Supykęs Šešelga paleido su kirviu į vištą, pranašaujančią nelaimę, bet nepataikė. Norėjo pasivijęs dar kartą smogti, bet išgirdo laukuose nepaprastą triukšmą ir, užmiršęs vištą, išėjo už vartų pažiūrėti, kas čia darosi.
Per laukus, tiesiai per arimus, nei kiek nešlubuodamas, beveik kojom žemės nesiekdamas, bėgo neatgaudamas kvapo Raupys, o paskui jį vijosi Paudruvės ir kitų kaimų vyrai su kuolais ir mietais.
– Laikykit vagį! – plyšo nuo riksmo laukai, ir iš aplinkinių kiemų bėgo vis nauji vyrai su naujais kuolais.
Vargšas arkliavagis jau negalvojo, kad vyrai šį kartą pasitenkins vienos ar kitos kojos išsukimu, susirūpino viso savo kailio išgelbėjimu, tai nėrė kaip zuikis, kurtų vejamas. Kad tik spėtų nubėgti ligi karčiamos, – bėgdamas galvojo, – Šešelga vis kaip nors išgelbės.
Bet Šešelga kaip tik priešingai galvojo. Kad tik neatbėgtų arkliavagis į karčiamą ir nepramanytų jam bėdos su kaimo vyrais. Geriau jau, Šešelga linkėjo, nudobtų jį kur nors ant arimų, kad tik nereikėtų jo daugiau matyti.
Bet tokia jau buvo Raupio laimė, kad tada, kai jį apsupo iš visų pusių vyrai su kuolais, jis paspruko iš apsupimo ir įbėgo be kvapo į karčiamos kiemą. Pamatęs Šešelgą, puolė ant kelių prieš jį, nors anksčiau su panieka į jį žiūrėjo, nes jis gyveno ne tiek iš karčiamos, kiek iš Raupio amato.
– Gelbėk, Šešelga! – sušuko. – Paslėpk kur nors, kad tik neatrastų vyrai. Dešimt arklių atvesiu už išgelbėjimą.
– Kur aš tave paslėpsiu? – nusigando Šešelga. – Pats matai, vyrai iš visų pusių supa kiemą.
– Kur nors, broleli, bet paslėpk, – maldavo arkliavagis. – Nors ir į alaus statinę.
102 psl.
– Kaip tyčia visos alaus statinės pilnos, – sumišo Šešelga, nežinodamas, ką daryti. Paskui, prisiminęs, nudžiugo ir tarė: – Lėk į stadalą ir lįsk į arklio odą, kuri ten padžiauta.
Antrą kartą Raupiui nereikėjo kartoti. Kaip vijurkas, šmurkštelėjo į stadalą ir ten įlindo į pirmo arklio odą kaip tik pro tą vietą, pro kurią uždraudė jam Pinčukas.
O tai buvo ta pati oda, kurią prieš savaitę rakalis nulupo nuo pasmaugto Girdvainio obuolmušio eržilo. Antro arklio oda ten pat kabojo.
Raupys per tą skubumą ir iš baimės visai užmiršo, kad velnias, darydamas su juo sutartį pavogti Girdvainio arklius, kaip tik jį perspėjo neįlįsti į tuos arklius pro pasturgalį. Bet Raupys tą velnio perspėjimą priėmė už kvailą pokštą ir, savo nelaimei, visai išmetė iš galvos, net ir dabar neprisiminė.
Nebuvo kada ir prisiminti, nes aplink stadalą jau rinkosi vyrai su kuolais ir riksmu:
– Užmušti arkliavagį!
Raupio ir blusos apmirė, klausant to riksmo. Bijojo net sučiaudėti, kad neišsiduotų, kur pasislėpęs. O čiaudulys kaip tyčia nežmoniškai kuteno. Rakalis buvo tabaku išbarstęs nuluptą odą, kad musės ir kirmėlės neėstų.
O vyrai jau apstojo karčiamos kieme Šešelgą su kuolais.
– Kur dėjai arkliavagį? – ne juokais grasino.
– Nemačiau, vyručiai, aš jokio arkliavagio, – mėgino išsisukti Šešelga. – Pas mane karčiama, turiu alaus ir degtinės, ir visokio kitokio gėrimo, prašau gerkit, kiek norit, – šiandien už dyką šinkuoju.
– Matai, koks geras! – suprato vyrai karčiamninko klastą. – Atiduok arkliavagį, o jei ne, tai patį pakarsime karčiamoje už Raupį ir padegsime arkliavagių lizdą, tavo prakeiktą karčiamą.
– Darykit, geri žmonės, ką norit, – kryžiavosi Šešelga, – bet aš nekaltas. Nemačiau nei arklio, nei arkliavagio.
103 psl.
– Ilgai tu čia zaunysi, – šūktelėjo vienas vyras, mesdamas kuolą ir imdamas virvę. – Kalbėk poterius, tuojau gyvą į dangų pakelsime.
Puolė Šešelga ant kelių ir prašė pasigailėti, bet anas smarkusis vyras užmetė kilpą ant kaklo ir taip įveržė, kad Šešelgai net oro pritrūko.
– Palaukit, vyrai, nesmaukit, – prašvokštė Šešelga. – Atleiskit virvę, pasakysiu.
Bet tas, kuris laikė už virvės, dar labiau truktelėjo, kad Šešelgai net akys išsprogo.
– Įlindo, įlindo, – prastenėjo putojančiom lūpom Šešelga ir kvapo visai pritrūko.
– Kur įlindo? – atleido virvę.
– Į Girdvainio obuolmušio kailį, – pasakė atsikvėpdamas Šešelga.
– Ką tu čia niekus paistai? – supyko vyrai. – Tempkit jį, arkliavagių patrijarką, po balkiu.
Bet Šešelga, matydamas, kad čia ne juokai, nelaukė, kol virvė vėl suverš gerklę, ir spėjo vyrams paaiškinti, kad jo stadaloje džiūsta odos, kurias pereitą savaitę nulupo nuo Girdvainio eržilų ir kuriose dabar kaip tik yra pasislėpęs arkliavagis Raupys.
– Eikit, vyrai, pažiūrėti, ką jis čia meluoja? – pasiūlė laikąs už virvės. – O aš tuo tarpu palaikysiu, – jeigu sumelavo, tai ir keliu po balkiu.
Dabar Šešelga nusigando, kad arkliavagis nepabėgtų iš arklio odos, tai net atsiklaupęs pradėjo prašyti:
– Paskubinkit, vyručiai, tiktai paskubinkit!
– Spėsi kaboti, – atsakė jam laikąs už virvės, o kiti vyrai nuėjo į stadalą su kuolais.
Po balkiu tikrai kabojo dvi arklio odos, viena supliuškusi, kita išsipūtusi. Raupys, išgirdęs, kad į stadalą sugužėjo vyrai, visas apmirė iš baimės, bet prakeiktas čiaudulys taip pradėjo kutenti nosį, kad neiškentė ir sučiaudėjo.
– Matai, nesumelavo Šešelga, – išgirdo Raupys, kaip kažkas pasakė, ir suprato, kad jį išdavė jo draugas.
104 psl.
– Ir jis ne geresnis! – sušuko tada Raupys ir norėjo lįsti iš odos, bet čia jam kažkas taukštelėjo su kuolu į kaktą, kad jis tik viauktelėjo ir atgal įsmuko į odą.
Kol Raupys atsipeikėjo, vyrai aptarė, ką su arkliavagiu daryti. Niekas nenorėjo imti ant savo sąžinės kad ir arkliavagio dūšios nugalabijimo, todėl nutarė užsiūti arkliavagį su jo dūšia arklio odoje, kad jis daugiau dienos šviesos nebematytų ir arklių nebevogtų.
Kaip tarė, taip padarė. Tuojau atsirado adata su yla, ir vyrai ėmėsi darbo. Jau baigė siūti odą, liko tiktai maža skylutė pačiame pasturgalyje, kai atsipeikėjo Raupys ir pradėjo prašyti pasigailėjimo.
– Nenusimink, – ramino jį vyrai. – Mes tau nieko blogo nepadarysime. Tiktai apsiūsime arklio oda ir taip paliksime ant amžinųjų, kad nei tu, nei tavo dūšia daugiau nebeišlįstų ir nesusigundytų arklių vogti.
Raupiui nieko kita neliko, tiktai susitaikyti su savo likimu. Tiesa, tas likimas buvo visiškai tamsus, nors vyrai ir paliko neužsiūtą paskutinę skylutę.
– Tegu, – tarė, – paliksime ir jam kaip tam kupranugariui šitą skylutę, kad ir jo dūšia galėtų išlįsti, jeigu bus verta, į dangaus karalystę.
Paskui vyrai liepė Šešelgai atritinti į stadalą dešimt bačkų alaus, gėrė per visą dieną ir giedojo už arkliavagio dūšią, mušdami kaip į būgną į arklio odą, kurioje buvo užsiūtas nelaimingas arkliavagis Raupys.
Taip ir nupampino vargšą arkliavagį, o kas su jo dūšia atsitiko, taip ir pasiliko lig šio laiko neaišku.
Klausimai: XXVI dalis
1. Kodėl Baltaragio laimė, gauta per sandorį su Pinčuku, virsta nelaime?
Rodyti atsakymą
Už pagalbą vesti Marcelę Baltaragis pažada velniui tai, ko neturi, bet turės vedęs. Ką pažadėjo, jis supranta tik tada, kai žmona, pagimdžiusi dukterį, miršta. Dvylika metų jis graužiasi ir žyla. Apgavęs velnį Uršule, jis bausmę tik atideda. Pinčukas, supratęs apgaulę, keršija: klaidina piršlius ir padeda Raupiui pavogti Girdvainio žirgus. Pabaigoje Baltaragis sako, kad dukterį pražudė jis pats. Apgaule bausmės išvengti nepavyksta: ją patiria ir jis, ir duktė.
Rašiniui: Kaltė
2. Kodėl arkliavagis Raupys žūva būtent Girdvainio žirgo odoje?
Rodyti atsakymą
Sudarydamas sutartį pavogti Girdvainio arklius, Pinčukas perspėjo Raupį neįlįsti į tuos arklius pro pasturgalį, nes tada jis pražūsiąs su visa savo dūšia. Raupys tai palaikė kvailu pokštu ir pamiršo. Vejamas vyrų, jis Šešelgos patarimu įlenda į stadaloje padžiautą Girdvainio obuolmušio odą kaip tik pro uždraustą vietą. Šešelga, užveržus jam kilpą ant kaklo, jį išduoda, o vyrai užsiuva arkliavagį odoje ir užmuša. Kaip pasakose, sulaužytas draudimas atneša pražūtį, o pavogti žirgai tampa vagies kapu.
Rašiniui: Kaltė
3. Kaip po nelaimingų užsakų Jurgos širdyje grumiasi meilė ir išdidumas?
Rodyti atsakymą
Girdvainiui išbėgus paskui žirgus, Jurga susivaldo ir iš zakristijos išeina iškėlusi galvą, o namie tris savaites verkia laukdama. Paskui ji sako tėvui, kad jai nereikia jaunikio, kuris dėl arklių ją pametė. Kai Anupras prašo jos surasti Girdvainį ir savo meile jį išgelbėti, ji atsako „Niekados!“. Vis dėlto ji jo laukia ir sapnuoja. Pasakotojas sako, kad jos širdyje pakaitomis viršų ima meilė ir neapykanta, nuolankumas ir išdidumas. Paskutinę naktį ji išbėga paskui Girdvainio šešėlį, bet jau per vėlu.
Rašiniui: MeilėIšdidumas
Nori išsaugoti savo atsakymus ir citatas? Susikurk skaitymo planą: nemokamai ir be slaptažodžio.
Tekstas: epaveldas.lt (Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka). Puslapius sunumeravome patys, kad skaitymą būtų galima padalyti į vakarus. Paaiškinimus ir klausimus parengė Kalbininkas.