Kazys Boruta · 1905–1965
XXVII dalis
105-109 psl. iš 143·apie 10 min.·1 paaiškinimas·2 klausimai
105 psl.
Tuojau po arkliavagio Raupio žuvimo karčiamninkas Šešelga pamatė, kad nebus jam daugiau gyvenimo, nes nebus daugiau vogtų arklių, nebebus ir jų uodegų. O iš tų uodegų Šešelga, svarbiausia, ir gyveno. Menkas pelnas mužikams arielką šinkuoti. Ne tiek pragers, kiek triukšmo pridarys. Koks čia gali būti, kad ir šunbajoriui, gyvenimas?
O, be to, po tokio negarbingo Raupio nugalabijimo mužikai visai įsidrąsino ir toki akiplėšos pasidarė, kad tu, bajore Šešelga, bėk nors į svieto galą, viską palikęs. Tiesiog špygom badė ir stačiai į akis juokėsi:
– Na, kaip dabar tau, pan Šešelgevič, sekasi be arkliavagio? Tur būt, nekaip, kad nosį nuleidai?
Šešelga bandė ir kantrumu, ir tylėjimu nusikratyti akiplėšų, bet tai nieko negelbėjo; priešingai, Šešelgos nuolaidumas dar labiau kurstė nedorėlius iš jo tyčiotis.
Tai Šešelga šiaip galvojo, taip galvojo, pagaliau nutarė eiti pasitarti su savo bičiuliu Paudruvės pelkių velniu Pinčuku.
Kelias buvo netolimas. Išėjo prieš pat vidurnaktį, nes tiktai vidurnaktį buvo galima Pinčuką prisišaukti. Bet juo arčiau pelkių ėjo, juo didesnė baimė ėmė Šešelgą. Tegu tas Pinčukas ir prietelius, bet vis dėlto velnias: ką žinai žmogus, ką jis gali prasimanyti? Jeigu jau žmonės visiškai pabiuro, ko gali laukti tada iš velnių? Toks šiurpulys ėmė krėsti Šešelgą, o paskui ir kinkų drebėjimas prisidėjo, kad Šešelga vos nesugrįžo atgal, kai jau buvo priėjęs prie pat pelkių. Bet pats save čia sugėdino, kad bajoras ir bijosi velnio, suėmė visą drąsą, tris kartus sušvilpė ir drebančiu balsu pašaukė:
– Pinčuk, neužtruk, apie kelmą apsisuk ir tuojau čia pat pribūk!
106 psl.
Šaukė vieną kartą – nieko, šaukė antrą kartą – tylu, tik krūmai patamsėje čeža, pašaukė trečią kartą, – net plaukai ant galvos po kepure pasišiaušė, – klaikiai nusižvengė viduryje pelkių, o čia pat nematomas balsas atsiliepė:
– Ko tau reikia, kad vidurnaktyje iš miego keli?
– Gyvenimo man nebėra, – prašvebeldavo vis dar drebėdamas Šešelga, nors ir pažino savo prietelių iš balso. – Nugalabijo tie chamai Raupį, tikri akiplėšos pasidarė, ką aš dabar darysiu?
– O kas man darbo? – atsakė vis dar nepatenkintas Pinčukas. – Sakiau tam girtuokliui, kad nelįstų Girdvainio obuolmušiam pro pasturgalį, ko lindo?
– Kad nebuvo kitos išeities, – mėgino Šešelga pateisinti savo draugą.
– Nebuvo, tai ir pražuvo – abejingai atsakė Pinčukas. – O tau ko reikia?
– Patark, prieteli, kaip man dabar gyventi? – maldavo Šešelga. – Špygom mane dabar mužikai užbadys. Padėk man nuo jų apsiginti.
– Et, – supyko visai Pinčukas. – Kaip aš tau padėsiu? Sukis pats, kaip išmanai. Aš savo bėdų turiu, be to, nusilaksčiau per žiemą Girdvainį beklaidindamas, norėčiau kiek pailsėti ir išsimiegoti.
– Tai tu šitoks, – įsižeidė tada Šešelga.
Nesulauktų galva, kad šitaip bajoras žemintųsi prieš nusususį velnią ir dar nieko nelaimėtų. – Vadinas, apleidi nelaimėje draugą? Na, gerai, paminėsi.
Tai pasakęs Šešelga net pats nusigando, iš kur tiek drąsos atsirado kalbėti su velniu, ir dar vidurnaktyje ant pelkių krašto. Ar trukt čia, ir nugramzdins į liekno dugną. Bet jeigu jau įžeistas bajoriškas unaras – kas bus, tas bus, bet negali bajoras nusileisti. Tai ir žėrė Šešelga visą savo apmaudą velniui tiesiai į akis.
107 psl.
– Nepyk, – pagaliau tarė Pinčukas. – Jeigu jau taip labai nori, gali atsikeršyti už Raupio nugalabijimą. Nuėjęs į miestą, apskųsk valdžiai, kad mužikai maištą kelia ir nekaltą žmogų nužudė. Pradės juos tampyti po kalėjimus, kad net Raupio ims gailėtis. O jeigu to bus tau dar maža, tai rink arklių pėdas, spiauk tris kartus ir tark: „Kad ir jūs taip nusivarytute, kaip Girdvainio obuolmušiai.“ Ir kris tie arkliai, kurių pėdas paspiaudysi. Pražudysi daugiau arklių, negu Raupys nujojo, ir atsikeršysi savo priešininkams. Tiktai nespiauk prieš vėją, kad sau barzdos neapsispiautum. Tada ištiks tave nelaimė. O dabar lik sveikas ir netrukdyk manęs. Mane tyko Baltaragis su sidabro kulka, bet nepavyks jam manęs nušauti. Dar jis nežino, ką aš jam ištaisysiu, – pasakė Pinčukas, nusižvengė iš seno papratimo ir dingo.
O Šešelga apsidžiaugė, kad galės mužikam atsikeršyti ir pats sau tarė:
– Na, dabar aš parodysiu tiem šunsnukiam, ką aš galiu!
Patenkintas sugrįžo atgal į karčiamą ir, nei ryto nesulaukęs, nutarė tuojau pradėti veikti. Tai migęs nemigęs, su gaigyste atsikėlė, pasikinkė į kalamašką pusiau nudvėsusią kumelę, paskutinį Raupio palikimą ir išvažiavo į miestą.
Dar buvo ankstyvas rytas, vos pradėjo aušti, o kelias tolimas. Norėjo anksčiau nuvažiuoti, kad spėtų apeiti visokią valdžią ir apskųsti neklaužadas mužikus. Su pavydu prisiminė baudžiavos laikus, nereikėtų dabar belstis pro tamsą į miestą, pats išluptų pusę valsčiaus, kad metus kitus kasytųsi ir minėtų pono malonę. O dabar – nieko nepadarysi – priešaušryje niuksėjo ir badė botkočiu kumelpalaikę, kad ta bent kiek vikriau judėtų, bet kumelė lyg tyčia, bakstelėjus ją su botkočiu, sustodavo, tarsi norėdama paklausti, ko tu čia, durniau, badaisi?
108 psl.
– Kad tave kur giltinė, – neišsikentęs keikėsi Šešelga. – Su tokia gitnara nebent tiktai į peklą smalos važiuoti, o ne į miestą su skubiais reikalais.
Besibarant su kumele pradėjo švisti, ir Šešelga pamatė ant kelio daugybę arklių pėdų. Atsiminė, kad vakar buvo turgus, matyt, daug kas ir iš Paudruvės buvo važinėjęs į miestą, tai Šešelga net apsidžiaugė, kad išvažiavo – du zuikiu iš karto nušausiąs: ir valdžiai mužikus apskųsiąs, ir jų arklius išgaišinsiąs.
Tai išlipęs iš kalamaškos, pradėjo rinkti arklių pėdas, spiaudyti nusigrįžęs pavėjui ir kalbėti burtų žodžius. Nevaroma kumelė su kalamaška, vis atsigrįždavo, tarytum stebėdamasi, kodėl ją nebaksi botkočiu, o kažką renka nuo kelio. Bet Šešelga buvo taip labai užsidegęs, kad net nepastebėjo, ko čia ta jo kumelė dairosi. Tiktai tada ją prisiminė, kai atsimušė kakta į sustojusią kalamašką (mat, buvo pasilenkęs naują pėdą užburti), ir pakilęs piktai šūktelėjo:
– Nu, sterva, ar jau nepasivelki? – Bet kumelė net neatsigrįžo pasižiūrėti, kas čia ant jos šūkauja, tiktai pasiūbavo į šonus ir griuvo viduryje kelio.
– Nagi, čia dabar kas? – nustebo Šešelga. – Ar gaišti užsimanei?
Kumelė jau būrė su kojomis ir dantis iššiepė.
– Negi būčiau savo kumelės pėdas užbūręs? – atsikvošėjo Šešelga. Ėgi, žiūri, paskutinė pėda, kurią spiaudė, kaip tik ir yra jo bėrosios. – Kad tau kur galas, šitaip neapsižiūrėti!
Bet dėl kumelės nugaišimo nenusiminė Šešelga, priešingai, net apsidžiaugė, nes pamatė, kad tikrai Pinčuko patarti burtai padeda. Tai palikęs kalamašką su nudvėsusia kumele kelio viduryje, nuėjo toliau pėsčias į miestą, spiaudydamas į kiekvieną arklio pėdą, kad pagaliau net seilių pritrūko ir burna visiškai išdžiūvo.
109 psl.
Pasiekęs miestą, Šešelga taip pat negaišo. Lakstė net liežuvį iškišęs nuo vieno šunadvokačio pas kitą, vis rašydamas skundus ir nešiodamas valdžiai, kad Paudruvės krašto mužikai pradėjo maištą kelti ir žudyti nekaltus žmones.
Valdžia pasižadėjo atsiųsti visą baudžiamąjį būrį mužikams numalšinti, ir Šešelga, nors ir be kumelės ir be kalamaškos, labai patenkintas grįžo atgal į savo Gaidžgalės karčiamą, vis dar pakeliui spiaudydamas į arklių pėdas ir džiaugdamasis, kad tokią baisią bausmę užtraukia ant Paudruvės krašto.
Sugrįžęs į savo karčiamą, nieko daugiau neveikė, tiktai žvalgėsi pro langus ir trynė iš džiaugsmo rankas laukdamas, kas čia dabar bus.
Klausimai: XXVII dalis
1. Kodėl Baltaragio laimė, gauta per sandorį su Pinčuku, virsta nelaime?
Rodyti atsakymą
Už pagalbą vesti Marcelę Baltaragis pažada velniui tai, ko neturi, bet turės vedęs. Ką pažadėjo, jis supranta tik tada, kai žmona, pagimdžiusi dukterį, miršta. Dvylika metų jis graužiasi ir žyla. Apgavęs velnį Uršule, jis bausmę tik atideda. Pinčukas, supratęs apgaulę, keršija: klaidina piršlius ir padeda Raupiui pavogti Girdvainio žirgus. Pabaigoje Baltaragis sako, kad dukterį pražudė jis pats. Apgaule bausmės išvengti nepavyksta: ją patiria ir jis, ir duktė.
Rašiniui: Kaltė
2. Kaip po nelaimingų užsakų Jurgos širdyje grumiasi meilė ir išdidumas?
Rodyti atsakymą
Girdvainiui išbėgus paskui žirgus, Jurga susivaldo ir iš zakristijos išeina iškėlusi galvą, o namie tris savaites verkia laukdama. Paskui ji sako tėvui, kad jai nereikia jaunikio, kuris dėl arklių ją pametė. Kai Anupras prašo jos surasti Girdvainį ir savo meile jį išgelbėti, ji atsako „Niekados!“. Vis dėlto ji jo laukia ir sapnuoja. Pasakotojas sako, kad jos širdyje pakaitomis viršų ima meilė ir neapykanta, nuolankumas ir išdidumas. Paskutinę naktį ji išbėga paskui Girdvainio šešėlį, bet jau per vėlu.
Rašiniui: MeilėIšdidumas
Nori išsaugoti savo atsakymus ir citatas? Susikurk skaitymo planą: nemokamai ir be slaptažodžio.
Tekstas: epaveldas.lt (Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka). Puslapius sunumeravome patys, kad skaitymą būtų galima padalyti į vakarus. Paaiškinimus ir klausimus parengė Kalbininkas.