Kazys Boruta · 1905–1965

XXX dalis

119-123 psl. iš 143·apie 10 min.·2 paaiškinimai·3 klausimai

119 psl.

Ilga ir paini buvo Uršulės paskutinė išpažintis iš viso gyvenimo.

Pradėjo ji nuo pat kūdikystės, kaip ji augusi primestinuke pas Baltaragius, kaip visi ją skriaudę ir tiktai vienas Baltrukas jos gailėjęsis. Taip dievas davęs, kad visi iš malūno iškrikę, o pasilikę tik jiedu su Baltruku. Ir tas Baltrukas vis labiau jai patikdavęs, ir ji labai norėjusi už jo ištekėti, tiktai jis apie tai nei užsiminti nenorėdavęs, tarsi jam visa tai nei galvon neateitų.

Tai ji tada, kitų moterų pamokyta, užsiėmusi pirmą kartą burtais. Nuėjusi į pirtį, išprakaitavusi, bet vandeniu nesiplovusi, o sušluosčiusi prakaitą į skarelę, kurią buvo nusipirkusi tam reikalui atlaiduose, ir parsinešusi namo. Paskui iš tos skarelės prakaitą išgręžusi ir supylusi į arbatą Baltrukui, norėdama jį prisivilioti. Bet jis visai negėręs, nors ir užsaldinusi buvo, tik sriūbtelėjęs ir išspiovęs, sakydamas, kad čia kažkokia smarve jį girdanti. Tai nieko ir nepadėjo. Nors moterys ir sakiusios, kad tai tikriausias vaistas.

Tada, vėl moterų primokyta, pirmą pavasario šiltą naktį pririšusi prie karties linų kuodelį ir išnešusi pastatė prie malūno, kad šikšnosparnis į tą kuodelį įsiveltų. Paprastas, rodos, daiktas, o tokia baimė ėmusi, kad net visa drebėjusi, o biaurybė šikšnosparnis neįsivelia ir neįsivelia į kuodelį. Keletą naktų teko vis tai daryti. Pagaliau vieną rytą atradusi šikšnosparnį, įsipainiojusį į kuodelį. Čiupusi jį su visu kuodeliu ir nubėgusi į mišką, ten padėjusi ant skruzdėlyno ir pasileidusi tekina atgal užsikimšusi ausis ir neatsigrįždama, nes jeigu būtų atsigrįžusi, tai būtų apakusi, o jeigu būtų išgirdusi šikšnosparnį rėkiant – būtų apkurtusi. Bet nieko nemačiusi, nieko negirdėjusi. Parbėgusi namo be kvapo ir laukusi.

120 psl.

Po trijų dienų nuėjusi į mišką, radusi ant to skruzdėlyno savo kuodelį su šikšnosparnio kauleliais. Pasiėmusi iš tų kaulelių tokias šakutes su kabliuku ir parėjusi namo. Tą pačią dieną, temstant, Baltaragiui nematant, truktelėjusi jį su tuo kabliuku už kelnių, bet jis atstūmęs ją su atbula ranka ir pasakęs: „Ko čia kabinėjiesi?“ Ir nuėjęs neatsigrįždamas, o kabliukas taip ir nulūžęs, ir nieko nepadėjęs.

Paskui tas Baltaragis užsigeidęs vesti Marcelę Jaudegytę, o ji, tiek vargo padėjusi ir tiek griekų ant savo sąžinės priėmusi, nežinojusi, ką daryti. Tiesiog širdis plyšusi, tai žliumbusi užsidariusi kamaroje, ir gana. Kartą užėjusi tokia ubagė, išsipasakojusi jai ir vis verkianti. Pagailę tai ubagei vargšės ir ji patarusi jai, kai važiuosiąs tas nevidonas su ana į šliūbą, kad išbarstytų jiems kelią smėliu, parsineštu iš kapų, tai nebūsią jiems gyvenimo. O pačiai Uršulei įsakiusi laipioti tvoromis, kol parvažiuosią iš šliūbo, ir kalbėti burtų žodžius. Bet seniai tai buvę, ir tuos burtų žodžius užmiršusi, o tada, ne tiek juos kalbėjusi, kiek žliumbusi po tvoras laipiodama. Ar tie burtai padėję, ar taip dievas davęs, nežinanti, tiktai po metų jaunoji Baltaragio žmona pagimdžiusi dukterį ir pasimirusi. Tada ji baisiai nusigandusi ir daugiau jokių burtų nedariusi.

121 psl.

Paskui, kaip visi gerai žiną, tas Baltaragis norėjęs ją išleisti už velnio Pinčuko, bet ji jau buvusi padariusi skaistybės apžadus švenčiausiai Švendubrės panelei, tai išsigelbėjusi ir atbėgusi į Švendubrės davatkyną. Čia jokių burtų nedariusi, gyvenusi, kaip pridera davatkai, poteriavusi, pasninkavusi ir už savo nusidėjimus atgailą dariusi. Tiktai paskui, kai Baltaragio dukra jau buvo paaugusi, tai bijodama, kad ir jos tėvas neišleistų už Pinčuko, – o jis didesnis esąs už ją burtininkas, jis tai jau tikras raganius esąs! – prikalbinėjusi tą neišmanėlę daryti skaistybės apžadus, bet ji Uršulę tik išjuokusi ir nieko nedariusi, tai Uršulė norėjusi tam kvailam padarui vistiek padėti ir neleisti jos tėvui pražudyti jos dūšią. Tai nutykojusi jos rūtų vainiką, nunešusi slaptai ir pakasusi po kryžiumi Paudruvės kryžkelėje, kad negalėtų pas ją jaunikiai su piršliais atvažiuoti ir ji neištekėtų. Ar tai padėjo, ar ne, tikrai nežinanti, bet ilgai niekas negalėdavęs su piršliu nuvažiuoti pas Baltaragio dukterį, tiktai paskui tas Girdvainis su savo obuolmušiais pamynęs po kojomis rūtų vainiką, užkastą kryžkelėje po kryžiumi, nuvažiavęs su piršliu pas Baltaragio dukterį ir auštant atlėkęs užsakų. Bet už tai jį dievas nubaudęs. Praradęs savo arklius.

Bet čia ji nieko nekalta esanti. Nieko nedariusi. Tiktai mačiusi, kaip Pinčukas atnešęs Raupį ir tas nulėkęs su arkliais, o Pinčukas žvengęs, aplinkui lakstydamas. Ji net padėti Girdvainiui norėjusi, bet tas išlėkęs kaip akis išdegęs iš bažnyčios ir jos nepasiklausęs, o ji būtų jam patarusi, ką daryti ir kur vytis arklius, nes buvo mačiusi, kur Raupys su jais nuvažiavęs.

122 psl.

O dabar dėl siaučiančio arklių maro ji esanti nieko nekalta ir nieko nežinanti. Čia, tur būt, velnias Pinčukas su karčiamninku Šešelga keršija už arkliavagio Raupio nužudymą. Kaip tą kerštą nugalėti, ji nežinanti.

Davatkyne vienai kitai padėjusi burtus, bet tie burtai esą visai nekalti. Leokadijai įmetusi sudžiūvusią rupūžę į medų, kad ir ji kaip ta rupūžė sudžiūtų, nes buvusi labai pikta ir vis ją užkabinėjusi. Kitoms – kurioms žolelių galvūgalyje padėjusi, kad galvas skaudėtų ir mažiau liežuviais maltų, kitoms – kur kojūgalyje sumaizgytą pelę, kad kojas susuktų, mažiau po žmones landžiotų ir juos savo paskalomis piktintų, o toms, kurioms numirėlio dantis įkišusi, kad ir joms dantys išbyrėtų, o kas turėtų atsitikti nuo arklio žiaunos, ji ir pati nežinanti, tiktai mananti, kad toks daiktas kaip arklio žiaunos turėtų ką nors paveikti: ar kokį dieglį į šoną įvaryti, ar dar ką padaryti.

O su velniais jokių reikalų neturėjusi (be to karto, kai Baltaragis ją norėjęs išleisti už Pinčuko) ir ragana nebuvusi, niekada neskraidžiusi pro kaminą ant šluotos ir nežinanti, kaip tai padaryti. Čia begėdiškai meluojanti davatka Elžbieta, be to, ji iš viso pusiau akla ir neprimatanti, ir špitolninkas Bernardas, kuriam nežinia kas akyse pasirodęs ant davatkyno stogo ties kaminu.

Dar vieną baisų nusidėjimą papildžiusi bažnyčioje, bet prieš savo norą. Tai buvo tą sekmadienį, kai Girdvainio obuolmušius pavogė. Klebonas per sumą, kai užgiedojęs, ji ir pagalvojusi, kad nusižvengęs, nelyginant Girdvainio drigantas. Gailėjusis ir mušusis į krūtinę, bet nieko nepadėję, ir kai tik klebonas laikydavęs giedotines mišias, ji vis tą patį pagalvodavusi. Todėl, kad išvengtų nusidėjimo, ji ir neidavusi į klebono giedotines mišias.

123 psl.

Pabaigusi išpažintį, Uršulė paprašė atleidimo, prižadėjo niekada daugiau burtais neužsiimti ir sukniubusi taip mušėsi į seną, sudžiūvusią krūtinę, kad net visų aplinkui stovinčių krūtinėse atsiliepė duslus garsas. Taip tylu buvo, kad girdėjo vienas kito net kvėpavimą.

– Negausi išrišimo, – pagaliau atgavęs kvapą, prabilo klebonas. – Seniau tokias griešninkes, kaip raganas, degindavo. Dabar, gaila, nėra tokio įstatymo. Tai pakūtavok viena, žmonių atstumta ir nuo bažnyčios atskirta.

Uršulė, tai išgirdusi, čia pat apalpo ir išsitiesė ant žemės. Bet tai nei kiek nesugraudino klebono širdies. Per daug jau buvo įgrisusi jam visa ta velniava, kuri jo parapijoje dėjosi. O čia po kojomis dar išsitiesė pati svarbiausioji tos velniavos kaltininkė. Tai nueidamas baigti pusryčių, griežtai tarė zakristijonui Benjaminui ir špitolninkui Bernardui:

– Išveskite ją iš mano parapijos ribų, duokite gerai į padalkas ir paleiskite į visus keturius vėjus.

Klausimai: XXX dalis

1. Kodėl Baltaragio laimė, gauta per sandorį su Pinčuku, virsta nelaime?

Rodyti atsakymą

Už pagalbą vesti Marcelę Baltaragis pažada velniui tai, ko neturi, bet turės vedęs. Ką pažadėjo, jis supranta tik tada, kai žmona, pagimdžiusi dukterį, miršta. Dvylika metų jis graužiasi ir žyla. Apgavęs velnį Uršule, jis bausmę tik atideda. Pinčukas, supratęs apgaulę, keršija: klaidina piršlius ir padeda Raupiui pavogti Girdvainio žirgus. Pabaigoje Baltaragis sako, kad dukterį pražudė jis pats. Apgaule bausmės išvengti nepavyksta: ją patiria ir jis, ir duktė.

Rašiniui: Kaltė

2. Kaip po nelaimingų užsakų Jurgos širdyje grumiasi meilė ir išdidumas?

Rodyti atsakymą

Girdvainiui išbėgus paskui žirgus, Jurga susivaldo ir iš zakristijos išeina iškėlusi galvą, o namie tris savaites verkia laukdama. Paskui ji sako tėvui, kad jai nereikia jaunikio, kuris dėl arklių ją pametė. Kai Anupras prašo jos surasti Girdvainį ir savo meile jį išgelbėti, ji atsako „Niekados!“. Vis dėlto ji jo laukia ir sapnuoja. Pasakotojas sako, kad jos širdyje pakaitomis viršų ima meilė ir neapykanta, nuolankumas ir išdidumas. Paskutinę naktį ji išbėga paskui Girdvainio šešėlį, bet jau per vėlu.

Rašiniui: MeilėIšdidumas

3. Kaip Uršulės galas parodo žmonių ir bažnyčios žiaurumą?

Rodyti atsakymą

Po viešos išpažinties klebonas Uršulei išrišimo neduoda, apgailestauja, kad raganų nebegalima deginti, ir liepia ją išvaryti iš parapijos. Nė viena parapija nenori jos priimti: vieni rėkia varyti toliau, kiti atgal, o abu tiltelio galai sako, kad ją galima nors į pragarą nugramzdinti. Ponaičiukas su knyga pasiūlo išbandyti ją vandeniu, ir vyrai noriai paklauso mokyto žmogaus. Kai Uršulė iškyla, ją vadina ragana, o kai paskęsta, ima sakyti, kad buvo nekalta mergelė. Prietarai ir abejingumas nužudo žmogų, kurio niekas nenorėjo išklausyti.

Rašiniui: Tikėjimas

Nori išsaugoti savo atsakymus ir citatas? Susikurk skaitymo planą: nemokamai ir be slaptažodžio.

Tekstas: epaveldas.lt (Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka). Puslapius sunumeravome patys, kad skaitymą būtų galima padalyti į vakarus. Paaiškinimus ir klausimus parengė Kalbininkas.