Kazys Boruta · 1905–1965
XXXI dalis
124-129 psl. iš 143·apie 10 min.·1 paaiškinimas·3 klausimai
124 psl.
Nepaprastai iškilmingai palydėjo Uršulę iš Švendubrės davatkyno ir parapijos.
Pro susigrūdusią minią kelią skyrė pats Švendubrės bažnyčios maršalka Silvestras Kukutis su didele gumbuota lazda. Paskui ėjo Uršulė, – bet, dieve apsaugok, koks ten buvo jos ėjimas? – visa šlapia (mat, kol atgaivino, kai apalpo prie klebonijos po išpažinties, porą kibirų vandens supylė), pakulomis užkišta burna, kad nerėktų, mazgote užrištomis akimis, kad nesužavėtų, surištomis kojomis ir rankomis, kad nepabėgtų (kur ji, vargšė, galėjo pabėgti?) ir dar per liemenį pavadžiais pavadelėta, kurių vieną galą laikė špitolninkas Bernardas, o antrą – net įsirėžęs – zakristijonas Benjaminas. Vargšė Uršulė klupo, šniokštė, kaip nuvarytas arklys (pasklido gandai, kad ji ir ant arklių marą užtraukusi), bet negalėjo nei sustoti, nei atsikvėpti, nes iš vienos pusės ragino špitolninkas Bernardas su šermukšnine lazda (šermukšnio visi dievo priešininkai bijosi!), o iš kitos pusės zakristijonas Benjaminas krapino – vis per padalkas ir per blauzdas – nežinia, ar su arklio uodega, ar su kažkokia krapyla.
O kokia žmonių spūstis buvo! Koks riksmas, koks triukšmas! Tokios spūsties ir tokio riksmo net per didžiausius atlaidus ir jomarkus nebūdavo. Susirinko ne tik Švendubrės bažnytkaimis, bet ir aplinkiniai kaimai. Ar tai stebuklas? Juk gyvą raganą trėmė iš miestelio!
Pagaliau, kai išėjo iš Švendubrės, žmonių spūstis atslūgo. Ką gi, pamatė raganą, ne tokia ji baisi, koks baisus jos varymas. Tai vieniems net ir pagailo, o kiti nusispiovė, kad neužkerėtų, ir nuėjo. Kai išvarė į vieškelį, tai liko tiktai palydovai ir vienas kitas žioplys, kuriam dar neatsibodo. Bet ir tuos paskutinius nusivaikė zakristijonas Benjaminas, užsimojęs su arklio uodega:
125 psl.
– Ko čia dabar? – atsigrįžęs pervedė išverstomis akimis. – Ar neisite namo? Pažiopsojote, ir užteks!
Mat, zakristijonas Benjaminas galvojo pasivesti Uršulę už pirmo kalnelio, duoti ten jai gerai į padalkas ir paleisti į visus keturius vėjus. Kur čia ją vedžiosi už parapijos ribos? Ir taip nusivarė, kol išvedė iš Švendubrės.
Bet ne taip išėjo, kaip galvojo Benjaminas. Vos nutempė už kalnelio ir buvo beketinąs įvykdyti savo sumanymą, kai iš pakelės šoko vyrai su kuolais ir sušuko:
– Ko čia sustojote? Varykite toliau savo raganą!
Ir taip toliau visą kelią. Vos tiktai sustodavo ir norėdavo paleisti, tuojau atsirasdavo vyrų su kuolais ir reikalaudavo:
– Varykite toliau! Neleisime, kad mūsų laukuose paleistute savo raganą.
Ką dabar darysi? Reiks varyti už parapijos ribų. Tiktai žinia apie raganos varymą daug greičiau sklido per kaimus, negu spėjo varyti vieškeliu vargšę Uršulę. Tai išpančiojo ir pradėjo sparčiau varyti. Bet kur tu aplenksi gandą? Nuo kojų nusivarė bažnyčios tarnai, o ir ta ragana Uršulė nepasivelka, tempk, jeigu nori, nieko kito nepadarysi. Sustoti nei nemėgink, tuojau atsiras vyrai su kuolais ir – varykite toliau! O kur ją nuvarysi?
Palydovai net graudentis pradėjo:
– Kur mes ją, raganą, padėsime? – visai nusiminė špitolninkas Bernardas. Jo kakta daugiau išrasojo, negu po didžiausio varpų skambinimo. – Negi taip ir turėsime ją varyti į pasaulio galą?
– O ką aš žinau? – atsakė nosį nukabinęs Benjaminas. – Kad būčiau žinojęs, kad tokią bėdą turėsiu, būčiau visai neprasidėjęs. Tegu būt daręs su ja klebonas, ką norėjęs.
126 psl.
Taip bebėdodami, ir visai į bėdą įkliuvo. Priėjo parapijos ribą, – tiltelį ant Padievyčio sraunaus upelio, kuris skyrė Didžiasalio parapiją nuo Švendubrės parapijos, ir sustojo čia viduryje tiltelio. Didžiasalio vyrai užstojo kelią iš priešakio ir neleidžia:
– Varykite atgal savo raganą! Neleisime, kad ją mums primestute.
O Švendubrės vyrai užrėmė kelią iš užpakalio ir su kuolais grasina:
– Varykite raganą toliau! Gana mes nuo jos prisikentėjome.
Ką dabar darysi? Nei ten, nei atgal. Nuvaryta Uršulė sukniubo viduryje tiltelio ir kriokia kaip prieš galą. Nusiminę palydovai numetė šalia jos pavadžius, – bėk dabar, ragana, jeigu gali! – ir dairosi čia į vieną tiltelio galą, čia į kitą.
– Kur dabar mes ją dėsime? – beviltiškai klausė.
– O mums kas rūpi? – abejingai atsakė vienas ir kitas tiltelio galas. – Nors ir į pragarą su ja nugramzdėkite.
Pasidairė, pasižvalgė Bernardas su Benjaminu, mato – nebėra kitos išeities, lieka tiktai laukti. Tai atsirėmė Benjaminas į tiltelio atlošą ir spiaudosi į bėgantį vandenį, o Bernardas atsisėdo ant tiltelio šalia Uršulės ir pradėjo patylomis ją plūsti, kad tu šiokia ir tokia ir kad tu galą gautum.
O vyrai, sustoję tiltelio galuose, neiškentė ir pradėjo garsiai lotis. Žodis po žodžio, ir prasidėjo peštynės. Tiktai skaldo vieni kitiems antausius, ir laksto kepurės nuo tilto į vandenį.
Kuo tos peštynės būtų pasibaigusios ir katra šalis būtų nugalėjusi, neaišku. Tiktai besipešdami pastebėjo, kad kažkoks ponaičiukas tarp jų maišosi ir kuso dar smarkiau pradėti peštis. Sustojo nustebę vyrai. O ir tas ponaičiukas atsistojo viduryje tilto, pasirėmė lazdele ir kvatoja.
– Ko pešatės, vyrai? – klausia.
– Kur čia nesipeši? – atsakė Didžiasalio vyrai. – Jie mums savo raganą nori primesti.
– O ir mums jos nereikia, – atsiliepė švendubriškiai.
127 psl.
– Kurgi ta ragana? – apsidairė tas ponaičiukas.
– Ogi štai guli, – koja paspyrė Benjaminas davatkos link, pykdamas ant ponaičiuko, kad peštynes sukliudė ir neleido jam nepastebėtam pasprukti, ir palikti raganą ant tiltelio. Tegu žinosi tada su ja.
– O ar tikrai ji ragana? – vėl paklausė tas ponaičiukas, iš visų pusių apžiūrėdamas sugriuvusią Uršulę.
– O kas ją žino? – abejingai atsakė Bernardas, nes jam į gyvą kaulą įgriso ant tilto šalia jos sėdėti ir ją patylomis keikti.
– O ar bandėte? – pasiteiravo ponaičiukas.
– Ne, – atsakė.
– Tai neišmanėliai, – sako tada ponaičiukas. – Tamsūs žmonės esate. Pešatės ir patys nežinote ko. Pirma reikia išbandyti, ar ji tikrai ragana.
– O kaip ją išbandysi? – vieni ir kiti nesuprato.
– Ogi labai paprastai, – sako tas ponaičiukas. – Jeigu būtute apsišvietę, tai ir žinotute, kaip reikia raganas išbandyti. Štai, net knygose parašyta.
Čia išsitraukė tas ponaičiukas su kepeliušuku tokią didelę knygą, maždaug kaip mišiolas, iš po pažasties, perkreipė galvą, atvertė tą knygą ir perskaitė:
– Štai, čia lotyniškai parašyta, o aš jums išguldysiu lietuviškai: „Jeigu moteriškė yra aptarta ragana esanti, tai reikia pririšti kairiosios rankos nykštį prie dešiniosios kojos, o dešiniosios rankos nykštį prie kairiosios kojos, pavadelėti ir mesti į vandenį. Jeigu plauks – ragana, o jeigu skęs – nekalta“. Taigi, matote, galima labai paprastai išbandyti, reikia tik žinoti.
– Mokytas žmogus vis mokytas, – atsiliepė iš vieno tilto galo. – O mes, durniai, stovime ant tilto, nežinome, ką daryti, ir pešamės.
– Tai ką? – atsišaukė antri. – Bandykime, ar ką jau, kaip knygose parašyta?
– Bandykime, – pritarė pirmi.
128 psl.
Susiėjo tada vienas galas tilto su kitu galu, prikėlė beveik be nuovokos gulinčią Uršulę, – stebėtina, kaip jos nesumindžiojo besipešdami, – surišo nykščius su kojų pirštais, kaip knygose ponaičiukas išskaitė, pavadelėjo ir klausia vieni kitų:
– O kas dabar leis ją į vandenį?
– Kas gi kitas leis, jeigu ne tie patys, kur atsivarė, – atsakė.
Bernardas su Benjaminu nesipriešino, paėmė už pavadžių galų, prikėlė Uršulę, o ta, atgavusi sąmonę, sudejavo:
– Pasigailėkite, – sako. – Leiskite bent savo griekus atpakūtavoti ir išrišimą gauti.
– Gerai, – paskubomis atsakė Bernardas. – Galėsi pakūtavoti. Tiktai pirma mes tave išbandysime, kaip knygose parašyta.
Užkėlė Uršulę ant tilčiuko atramos, ta nespėjo nei suvokti, ką čia su ja daro, pastūmė ją Bernardas iš užpakalio, ji aiktelėjo ir pliumptelėjo į vandenį, visa pasinerdama.
Visi sužiuro nuo tilto.
– Matai, nekalta mergelė, – vieni pasakė. – Paskendo.
Bet nespėjo pasakyti, žiūri – suburbuliavo vanduo ir iškilo Uršulė į paviršių.
– Ragana! – sušuko tada iš visų pusių.
O Bernardas su Benjaminu nusigando, kad dabar tikrai neturės, kur jos dėti, ir paleido pavadžių galus. Uršulė vėl pasinėrė.
– Laikykit, laikykit! – sušuko nuo tilto.
Bet kur čia laikysi, jeigu pavadžiai jau plūduriavo vandens paviršiuje ir plaukė pavandeniui.
Sužiuro visi, ar kartais dar neiškils Uršulė, bet ant vandens iššoko tiktai vienas kitas burbuliukas.
Dar palaukė, pažiūrėjo, nieko nematyti, tik vanduo sūkuriuodamas plaukia, o Uršulės tarsi ir nebuvę.
– Ką judu padarėte? – užsipuolė tada visi Bernardą su Benjaminu. – Kam galus paleidote? Paskandinote nekaltą mergelę.
– Gal dar sugriebsime pavandeniui, – atsakė tada nusigandęs Bernardas.
Puolė visi į patiltę ieškoti paskenduolės, o ant tilto kažkas garsiai nusikvatojo.
129 psl.
Tada vyrai, užimti Uršulės ieškojimu, neatkreipė į tai dėmesio. Tiktai paskui, geras varsnas apieškoję ir niekur skenduolės neatradę, – vinguriuodamas vanduo kažin kur nunešė Uršulę su visais pavadžiais, – apsidairė, kur čia tas mokslinčius, kuris taip bandyti pamokė, – bent į sprandą reiktų užvažiuoti už tokį mokslą, – bet čia jis buvo, čia jo ir pėdsakai dingo.
Tada visas apmaudas nusigrįžo prieš Bernardą su Benjaminu:
– Tai per judu, durniai, nekaltą žmogų nuskandinome ir grieką ant savo sąžinės priėmėme?
Davė tada Bernardui su Benjaminu gerai į sprandą ir išsiskirstė spiaudydamiesi. Jau buvo visai sutemę.
O Bernardas su Benjaminu, baisiai išvargę ir nekaltai nuskriausti, paryčiu sugrįžo į Švendubrę ir nuėjo tiesiai pas kleboną. Apsakė savo vargus ir paprašė atlaikyti mišias už Uršulės vėlę.
– O čia dabar, ką prasimanėte? – nustebo klebonas.
– Nekalta mergelė, pasirodo, buvo, – abudu atsiduso ir papasakojo, kas buvo ant Padievyčio tiltelio.
Supyko klebonas ir išvijo abu draugus iš bažnytinės tarnybos. Tie prisidėjo prie ubagų eilės ir, kalbėdami sveikamarijas už kitas vėles, sukalbėdavo po sveikamariją ir už nekaltos mergelės Uršulės vėlę.
Klausimai: XXXI dalis
1. Kodėl Baltaragio laimė, gauta per sandorį su Pinčuku, virsta nelaime?
Rodyti atsakymą
Už pagalbą vesti Marcelę Baltaragis pažada velniui tai, ko neturi, bet turės vedęs. Ką pažadėjo, jis supranta tik tada, kai žmona, pagimdžiusi dukterį, miršta. Dvylika metų jis graužiasi ir žyla. Apgavęs velnį Uršule, jis bausmę tik atideda. Pinčukas, supratęs apgaulę, keršija: klaidina piršlius ir padeda Raupiui pavogti Girdvainio žirgus. Pabaigoje Baltaragis sako, kad dukterį pražudė jis pats. Apgaule bausmės išvengti nepavyksta: ją patiria ir jis, ir duktė.
Rašiniui: Kaltė
2. Kaip po nelaimingų užsakų Jurgos širdyje grumiasi meilė ir išdidumas?
Rodyti atsakymą
Girdvainiui išbėgus paskui žirgus, Jurga susivaldo ir iš zakristijos išeina iškėlusi galvą, o namie tris savaites verkia laukdama. Paskui ji sako tėvui, kad jai nereikia jaunikio, kuris dėl arklių ją pametė. Kai Anupras prašo jos surasti Girdvainį ir savo meile jį išgelbėti, ji atsako „Niekados!“. Vis dėlto ji jo laukia ir sapnuoja. Pasakotojas sako, kad jos širdyje pakaitomis viršų ima meilė ir neapykanta, nuolankumas ir išdidumas. Paskutinę naktį ji išbėga paskui Girdvainio šešėlį, bet jau per vėlu.
Rašiniui: MeilėIšdidumas
3. Kaip Uršulės galas parodo žmonių ir bažnyčios žiaurumą?
Rodyti atsakymą
Po viešos išpažinties klebonas Uršulei išrišimo neduoda, apgailestauja, kad raganų nebegalima deginti, ir liepia ją išvaryti iš parapijos. Nė viena parapija nenori jos priimti: vieni rėkia varyti toliau, kiti atgal, o abu tiltelio galai sako, kad ją galima nors į pragarą nugramzdinti. Ponaičiukas su knyga pasiūlo išbandyti ją vandeniu, ir vyrai noriai paklauso mokyto žmogaus. Kai Uršulė iškyla, ją vadina ragana, o kai paskęsta, ima sakyti, kad buvo nekalta mergelė. Prietarai ir abejingumas nužudo žmogų, kurio niekas nenorėjo išklausyti.
Rašiniui: Tikėjimas
Nori išsaugoti savo atsakymus ir citatas? Susikurk skaitymo planą: nemokamai ir be slaptažodžio.
Tekstas: epaveldas.lt (Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka). Puslapius sunumeravome patys, kad skaitymą būtų galima padalyti į vakarus. Paaiškinimus ir klausimus parengė Kalbininkas.