Tiktai vienas Bratkė su revolveriu rankoje eina niūrus kaip debesis. Dar vakar jis buvo užėjęs į mūsų bloką, tabokos prašė ir gailiai skundėsi mum, kad nieko nežinąs apie savo šeimos likimą. Skundėsi mum, kurie per SS malonę jau šitiek laiko nebeturėjome žinių apie savo šeimas, – jau dveji metai šokame pragarišką šokį pagal SS muziką! Bratkė, matyti, šventai buvo įsitikinęs, kad mes neturėjome jokių jausmų, jokių gilesnių išgyvenimų...

Temstant pradėjome užeiti kaimelį kitą. Čia dar visur pilna žmonių. Kas paskubomis kiaulę skerdžia, kas avim kailius bielija, kas vežimą tvarstosi. Visi paniurę ir pikti. Nesukalbami. Gatvėse stovi kariuomenės vežimai. Tokie su būdomis, su stogais. Arkliai iškinkyti. Kareiviai stoviniuoja būriais, cigaretes čiulpia. Žiūri į mūsų koloną. Galvas kraipo. Nieko nesako. Kartais tiktai kas nors šmaukštels iš mūsų kolonos į kareivių tarpą šaukdamas:

– Gelbėkite! Neišduokite!

Kareiviai pabėgėlį apstoja ratu. Esesininką, atėjusį pabėgėlio pasiimti, atmuša kaustytais batais. Pabėgėlio jie neišduoda.

Mūsų šaunioji kavalerija gana negarbingai baigė savo triumfališką kelionę. Nustoję bet kurio supratimo apie drausmę, kuinai vienas paskui kitą ėmė gulti į klanus su visais savo raiteliais. Šieji keikdamies spardė savo kuinus, šluostėsi purvą nuo drabužių ir pikti grįžo į pėstininkų eiles.

Man jau dieną beeinant pradėjo širdis streikuoti. Ką gi, keturias savaites išsivoliojęs ant šiaudų pusiau paraližuotas, staiga atsikėliau ir išėjau į tokią bėgliško tempo kelionę!

Na, širdis – tai dar pusė bėdos: galima gi užsimerkus eiti, automatiškai, kaip kuinai laukuose kad vaikšto. Didesnė bėda buvo tai, kad kojos ėmė skaudėti. Per pėdas, per sąnarius. Pradžioje buvo šiaip dar taip, bet vakarą, sutemus, sąnariai taip ėmė gelti, kad baisu kojomis žemę prisiliesti.

Nakčia kelionė pasunkėjo. Pakilome į kalnelį, patekome į mišką, patekome vėl į pusnynus.

Pilni keliai žmonių. Pėsčių, važiuotų, su visokiais vežimais. Važiuoja į visas puses, – nežinia, kas kur nuo ko bėga. Į visas puses dūksta karo mašinos. Sunkvežimiai. Kulkosvaidžiai. Patrankos. Tankai. Kad jie, velniai, nors į vieną pusę važiuotų! Dabar gi – į priešingas vis dumia. Eiti baisiai sunku. Vis pusnyne ir pusnyne...

Tos kojos, kojos! Pakeli nuo žemės – ir taip nesinori ji atgal benuleisti! Šiaip – dar nieko sau būtų. Tik kai nuleidi koją ant žemės – rodos, visi kaulai subraška, ir seilės bliaukte bliaukia.

Ties Gdyne danguje prasivėrė pragaro vartai. Žvengia pasispardydami lėktuvai. Paleistos bombos krisdamos spiegia ir, susidūrusios su žeme, taip bimbtelėja, kad užpustytas vieškelėlis dreba. Raudoni volai švystelėja į padangę, atskridęs sprogimo aidas kažkokiu būgnu užkemša ausis. Birbia, žagsi Gdynės priešlėktuvinės patrankos, šimtai raudonų muilo gabalėlių padangėje žiežirbomis ištrykšta, plonyčiu dūmų šydu savo raudoną nekaltybę pridengdami. Visa tai susilieja į kažkokį spiegiantį, staugiantį, dunksintį raudoną marmeladą, kuriuo kažin koks pamišėlis nutepnojo suskilusius skliautus. Pro tą marmeladą retkarčiais sumirksi kokia nusigandusi žvaigždelė, sučiaupsi it žuvelė, iš vandens galvą iškišusi, – ir vėl smunka atgal, slėptis už vaiskaus debesėlio.

Už kelių kilometrų nuo Lanco užsikimšus keliui, verčiuos į griovį ir rengiuos gulti į pusnį. Akys pavirto kažkokiais raudonais ir žaliais skrituliais, žemė lipa ant dangaus, kažkas dangiškąjį marmeladą kemša į kavos puoduką tokiu dideliu, dideliu kaušu, didesniu už mano galvą. Šaltas prakaitas retais, dideliais lašais rieda nuo mano kaktos per skruostus, burną, smakrą, – dingsta kažkur suvelto apsiausto plyšiuose. Sniegas – toks minkštas...

– Et! Nėra kvailių tokią naktį toliau beeiti. Man jau visa – vis tiek pat.

– Profesoriau, ar pasiutai, kur guli? – griebia mane draugai už pakarpos ir traukia iš griovio, – juk nušaus tave čionai!

– Palikite mane ramybėje, – niurnu tempiamas į kelią, – nušaus tai nušaus, didelis čia daiktas... Man ir čia gera...

– Nebūk padūkęs! Laikykis! Lancas, va, štai čia pat! Ten gausime nakvynę! – bara mane draugai ir bando pastatyti ant kojų.

Aš nenoriu stovėti. Kam tai? Žemelė traukte traukia. Draugai laiko mane ant savo rankų pakabinę, lazdomis parėmę, kad ne toks sunkus būčiau. Ir jie gi nusivarę – amžinųjų. Keikia mane kaip mokėdami, bet leisti – nepaleidžia.

Išjudant kolonai, jie mane vis dėlto ant kojų pastatė. Taip sau, pusiau. Įsikibo į mano pažastis, mano galvą ant savo peties padėjo, – ir tempia mane. Mano kojos beveik nesikilnoja. Šliaužia kaip rogės. Laimė, kad pasitaikė kelių kilometrų ilgio pakalnė iki pat Lanco miestelio vidurio. Draugai tempia mane pasivaduodami, – tai tas prislenka, tai kitas. Aš jau su jais nebesikalbu. Aš jau gyvenu savo atskiru gyvenimu. Man atrodo, kad tuo dangišku marmeladu mano akis kažkas užlipdė. Kažkokia velniškai raudona ūkana aplinkui, – pro jas tempiančių mane draugų nebematau. Koks nuostabus dalykas! Toje ūkanoje baltos vyšnios žydi. Tikros, ne dekoratyvinės. Iš kokio pragaro jos būtų čionai ant sniego? Vis dėlto jos žydi. Linguoja. Balti žiedų lapeliai byra, pakraščiais truputį lyg ir rausvai mėlyni pasidarę. Ant visų vyšnios šakelių – raudono marmelado gabalai. Tokio, kaip blokuose ant duonos tepė. Kaba ant šakelių ir varva žemėn...

– Pabusk gi, po velnių! Jau Lancas! – bara mane draugas.

A-a? Taip? Tai aš buvau užmigęs, šliauždamas nuo kalno, galvą ant draugo peties pasidėjęs!

Draugai prikišo man sniego pilną gerklę. Man pasidarė lengviau. Galva nebesvaigo, širdis nebestraksėjo. Tiktai tos kojos, kojos! Dega kaip ugnyje. Negaliu prisiliesti žemės...

Lance nakvynės negavome. Visur pilna prisigrūdę žmonių. Labai vėlus vakaras, beveik vidunaktis. Reikia eiti dar poris kilometrų iki kaimo Goddentow, esančio dviejų plentų sankryžoj, pakeliui į Lauenburgą, – ten esą tikrai nakvynę gausime...

Nieko nepadarysi, reikia eiti. Man į sniegą gulti jau nebesinori. Stengiuosi stačias stovėti. Stengiuosi žingsniuoti, bet man tai labai sunkiai vyksta, – tuoj griūvu į šalį kaip avižų pėdas. Aš nebesapnuoju, aš – pilnoj sąmonėj, bet kojom nieko nebegaliu padaryti. Daugiausia, ką aš galiu padaryti – ir darau be atvangos – sniegą ryju. Draugai pasivaduodami tempia mane...

Įeinant į Godentovo kaimą, sutinkame Štuthofo katorgininkių, žydžių būrį. Kokius du ar tris šimtus. Jos dirbo Lauenburge. Vakarėjant valdžia jas pasišaukė ir pasakė:

– Lauenburge jūs nebereikalingos. Eikite sau, kur norite...

Dokumento jokio nedavė, ir jokio maisto, – tik šiaip sau ėmė ir išvarė iš lagerio. Tad jos ir ėjo dabar visu būriu, be jokių palydovų, nakvynės ieškoti į tą patį Lancą, iš kurio mes tik dabar atėjome, tenai nakvynės negavę...

Mūsų buliui Bratkei taip pat pasidarė aišku, kad ir mum į Lauenburgą nebėra ko eiti: jei jau žydes išvijo lauk – tai, matyti, valdžios popieriai visiškai prasti tenai.

LXI. Laisvė patvory

Apkvaišęs, susmukęs Bratkė suvarė visą koloną į buvusį šalia kelio, kaimo Goddentow pradžioje, grafo dvaro kiemą. Sustatė prieš grafo rūmą kieme patvory. Pastogės mum niekur negavo. Visi rūmai, visos daržinės, visi tvartai buvę jau užimti. Visur buvę pilna žmonių – vokiečių atbėgėlių, esesininkų, folksšturmo.

Tiesą pasakius, tas galvijas Bratkė mum pastogės nė neieškojo. Žydės, atėjusios savarankiškai, be jokių bratkių, sulindo į klojimą ant šiaudų ir įsitaisė puikiausiai. Vietos pas jas klojime buvo dar labai daug. Mus gi Bratkė paliko kieme ant sniego miegoti. Apie bet kokį valgymą ir galvoti buvo juokinga. Sniego – ir to čia nebuvo kiek reikiant. Viršutinis sluoksnis – nutryptas, purvinas. Pakrapštai kiek giliau – purvinas vėl nuo žemės. Vargiai vargiai sukrapštai kokį gabalą, kurį galėtum praryti...

Žydės buvo jau laisvos. Gulėjo klojime be jokios sargybos ant šiaudų, kriokė kaip jom patiko. Mes gi – ant sniego, esesininkų ir šunų saugomi.

Vis dėlto mum buvo geriau negu esesininkam. Mes galėjome gulėti ant sniego išsitiesę, o jie turėjo aplink mus trypti, – su šautuvais, su durklais, su šunimis...

Po vidunakčio pradėjo snigti. Tai buvo labai malonu: vis dėlto gavome kuo užsikloti. Sniego danga – ne bet kas: po ja ir rugių daigai per žiemą nesušąla.

Velnias tiktai pasipainiojo, kad tasai sniegas po poros valandų perėjo į lietų. Pradžioje lietus buvo šiaip dar taip, gana padorus ir susilaikantis, bet veikiai jis visiškai ištvirko: ėmė pilti pasiliaupsindamas. Suk jį velniai, tokį lietų!

Apie penktą valandą ryto kelia mus Bratkė, samagonu iš tolo dvokdamas, – matyti, jis, vargšelis, nebuvo sudėjęs akių...

Keliasi visa mūsų likusi kolona. Purtosi it šunes, netikėtai kūdroje išsimaudę. Iš drabužių vandenį gręžia. Klumpėmis šlepsi.

Aš jau nebegaliu pasikelti. Per naktį nuo šalčio ir lietaus mano kojos pasidarė visiškai nebesukalbamos. Guliu patvory – ir tiek: kas man kita beliko daryti?

Bratkė, pasikinkęs savo kuiną į vežimą su daiktais, rikiuoja katorgininkų koloną tolimesnei eisenai nežinoma kryptimi, nežinomu tikslu. Pasilikti gulint patvory – gana prastoka nuotaika.

Visų pirma, gali pats Bratkė išeidamas nušauti, – jis gi nuolat tai darydavo, – ir dabar su revolveriu rankoje girtas valkiojosi po kiemą. Antra, grafo dvaro kiemas buvo pačioje dviejų plentų sankryžoje, – atrodė, čia kautynės bus neišvengiamos, o tuomet gi ir mane su visa tvora skystu vėdaru pavers!

Per visokius tarpininkus prašau buliaus Bratkės, kad jis priimtų mane į savo vežimą ir bent porą kilometrų pavėžėtų toliau nuo plento. Ten jis galėtų išmesti mane pirmame pasitaikiusiame kaimely bet kuriam patvory. Bet Bratkė buvo nesukalbamas. Bratkė apie tai ir girdėti nenorėjo. Vaikščiojo jis su revolveriu rankoje ir maurote maurojo.

Ir gerai išėjo, kad jis manęs į vežimą nepriėmė, – tą paskutinę dieną jis visus pavargėlius ir atsilikėlius be atodairos šaudė, – žinoma, ir mane tuomet būtų nukepęs. Man tiktai buvo galvosūkis, ar nenudės jisai manęs kartais patvory begulint, – kaipgi jis taip ims ir paliks gyvą katorgininką? Tačiau jis į mane nekreipė jokio dėmesio, matyt, buvo įsitikinęs, kad aš vis tiek nusprogsiu. Tos pat nuomonės, matyti, buvo ir mano draugai, vengdami į mano pusę pažvelgti, kad aš ko nors iš jų neimčiau prašyti. Pagelbėti jie man vis tiek niekuo negalėjo. Jie patys buvo alkani, išvargę, nusivarę, – jiem jų pačių gyvybės reikalas buvo visiškai neaiškus. Vienas kitas tiktai man iš tolo linktelėjo. Esą sudieu. Esą iki pasimatymo... Pas Abraomą, – nepridėjo, bet visi aiškiai taip manė. Tiktai vienas mano mielas bičiulis Jonas, bambizas nuo Biržų, pribėgo prie manęs, apkabino, išbučiavo...

– Esą pas Abraomą patekęs, gal aš ir už jį užtarsiąs žodelį. Kad ir bambizas, vis dėlto esą ne toks jau blogas pilietis buvęs...

– O! – sakau, – mielas bičiuli, jei aš turėčiau tokią dūšią kaip tu, ir aš sutikčiau būti bambizas...

Šešelga man atnešė pasėmęs iš šulinio vandens katilėlį, – atseit, atliko paskutinį patarnavimą. Daugiau jis nieko jau nebeturėjo, bet man nieko daugiau ir nebereikėjo. Vanduo – vis dėlto ne purvinas sniegas!

Išėjo, išlingavo kolona, esesininkų apstota, šunų palydima.

Vis dėlto, po velnių, buvo labai ir labai vidutiniška savijauta pasilikti vienam gulėti patvory ant sniego, susimaišiusio su purvynu.

Visas šlapias. Paeiti, pasikelti negaliu. Visiem svetimas. Niekam nereikalingas. Svetimoje vietoje, kuri gal tučtuojau virs kautynių lauku. Bet kokios pagalbos nėr iš kur laukti... Bene jau tikrai teks su Abraomu apie bambiziškus reikalus kalbėti?..

Gi, žiū! Iš patvorio kito galo atšliaužia pas mane per purvyną mano senas geras pažįstamas, danas Paul Nielsen. Kadaise jis buvo įžymus danų komunistų partijos veikėjas, CK ir politbiuro narys. Tiktai kai danų komunistų tarpe viršų buvo paėmę trockininkai, tai Nielsenas tuomet ir iš partijos buvo išjotas. Štuthofe sėdėjo jis jau pusantrų metų. Dabar, naktį bežygiuojant, jam vokiškas sunkvežimis pervažiavo koją, – ir jis taip pat dabar nebegalėjo pasikelti. Bratkė ir jį paliko gyvą patvory. Prišliaužė prie manęs ir vienas latvelis, jaunas toksai bernužėlis, Štuthofe išsėdėjęs ištisus metus, temokėjęs kalbėti tiktai latviškai – ir tai labai negausiai. Jis dabar turėjo pleuritą, aukštą temperatūrą, eiti taip pat nebemokėjo. Nuo Bratkės akių jis buvo pasislėpęs po eglele – taip ir išliko gyvas. Pagaliau priėjo prie manęs ir vienas vokietis kalinys, pilvūzas toks, Griunvaldas, senis. Kadaise jis buvo nepriklausomų socialdemokratų partijos narys. Nacizmo metu pardavinėjo savo krautuvėlėje taboką. Į lagerį pateko šiaip sau, dėl visa ko, po atentato prieš Hitlerį komedijos, – tuomet ir daugiau panašių buvusių vokiečių veikėjų buvo apgyvendinta lageryje. Iš mūsų visų keturių Griunvaldas buvo pats stipriausias, jis tiktai iš viso patingo eiti toliau ir nutarė čia pat vietoje laukti tolimesnių įvykių.

Mes jau keturi, – et! netrauks perkūnas!

Iš kažkurios pastogės išlindo folksšturmo būrelis, apie tris dešimtis žmonių. Kreivi tokie seneliukai, velką šautuvus ant pečių. Seneliukai tokie kreivi, šautuvai tokie sunkūs! Įdomu, jeigu reikėtų jiem iš tų šautuvų šauti, ką jie darytų?

Nulingavo per kiemą seneliukai. Iš pastogių ėmė lįsti įvairūs bėgliai, kinkyti savo vežimus. Pasipainiojo vienas kitas karininkas. Prasimaigė keli būreliai esesininkų.

Kaip mum iš to prakeikto kiemo ištrūkus?! Nors porą kilometrų toliau nuo plento pasistūmėjus!

Pasipainiojo blokavas, buvęs bėglys. Jis dabar vėl savarankiškai veikė, atsiskyręs nuo Bratkės kolonos. Jis vėl raitas jojo ant dviejų arklių, ieškojo kur nudžiovus vežimą kokį. Ketino ir mus pavėžėti, bet, žinoma, pažado neištesėjo, – dingo kaip varlė tvenkiny. Vokiečiai bėgliai priimti mus į savo vežimus griežtai atsisakė, – dar mes papiausią juos...

Kiemas ima tuštėti. Dingsta vienas vežimas paskui kitą. Iš grafo rūmų išsidangino visi nakvotojai. Išvažiavo grafienė, išsiveždama šimtametę paraližuotą senutę. Grafo rūmai ištuštėjo.

Pasipainiojo prancūzas, karo belaisvis, nuo seniau tame dvare dirbęs. Grafo rūmai, sako jisai, jau visai tušti, mum, sako, geriau būsią rūmuose gulėti negu čionai patvory, purvyne. Kadangi mes patys skersai kiemą pereiti jau nebegalėjome, sunešė tasai prancūziukas mus į rūmus, gražiai ant šiaudų paguldė, – rūmai buvo pilni šiaudų, ant kurių visokia publika jau nakvojo, o pats prancūziukas nuėjo ieškoti arklių ir vežimo – važiuosiąs namo!

Kiemas jau beveik apytuštis. Valkiojasi po jį tiktai vokiečių karo lauko žandarmerija. Mum atėjo pats pavojingiausias momentas. Žandarmerija peržiūrinėja visas patalpas, veja lauk užsilikusius kokius nors piliečius. Vienas iš pagrindinių tos žandarmerijos uždavinių buvo – pribaigti tokią publiką kaip mes. Kur nuo šitų velnių pasislėpti?

Siunčiame Griunvaldą, kaip vokietį, su žandarais derėtis.

Jis su jais pavarė suktą politiką. Jis dėstė jiem, esą dėl nesveikatos atsilikę nuo kolonos, bet baisiai norime ją pavyti. Ar žandarai kartais nebūtų tokie geri – neduotų mum priemonių kolonai pavyti, kad mes vėl galėtumėm tapti padorūs katorgininkai? Žandarai mūsų norą įvertino. Jie ėmė kalbinti vieną pabėgėlių vežimą, kitą, kad mus priimtų ir pavėžėtų ta linkme, kuria nuėjo mūsų kolona.

Niekas nesutinka. Žandarai pasiunčia Griunvaldą velniop. Jie laiko dabar neturį tokiem niekam. Griunvaldas pats galįs derėtis, kad taip nori.

Griunvaldas deras. Griunvaldas riejas, – jis baisiai norįs būti paklusnus valdžiai ir padorus katorgininkas!

Bėgliai nepasiduoda Griunvaldo įkalbinėjimam. Jie nežiną, kuria linkme dar patys važiuosią. Jie nežiną, kur ir Bratkė su kolona nuėjo. Griunvaldas apie kolonos nužygiavimo linkmę žino dar mažiau. Maždaug jūros, arba Gdynės, arba Gdansko linkmen turėtų būti, bet kas juos gali žinoti! Derybos neduoda vaisių.

Siunčiame Griunvaldą dar kartą derėtis su žandarais, – neišleisti jų iš akių. Grįžta Griunvaldas itin susirūpinęs. Žandarai jam pasisakė gavę įsakymą per dvidešimt minučių pasitraukti iš Godentovo.

Kaip nors dar tas dvidešimt minučių ištvėrus – ir būsime išgelbėti! Kur dingti tai dvidešimčiai minučių?!

Tačiau žandarai, pasirodė, tarnybiniu atžvilgiu buvo labai stropūs. Gavę įsakymą, jie dvidešimt minučių nelaukė, – jie tučtuojau išgaravo iš dvaro.

– Mes jau laisvi! – šaukia Griunvaldas pasistypinėdamas, net jam pilvas kliuksi.

Grafo salėje surastais šluotkočiais pasiramstydami, šiaip taip nuslinkome į mažą kambarėlį prie virtuvės, taip pat buvusį šiaudais išklotą. Čia – vienas nedidelis langas ir mūrinės sienos – gana storos. Kas bus – kas nebus, bet čia kiek saugiau.

Plentų kryžkelėje sutraškėjo šūviai. Kažkas žlegtelėjo. Kažkas sustaugė. Kažkas su dideliu trenksmu sprogo. Lango stiklai sutarškėjo.

Vėl ramu, kaip niekur nieko. Staiga pasigirsta kažkoks birbimas ir dunksnojimas.

– Žiūrėk, važiuoja! – šaukia Griunvaldas ir pilvą alkūne trina.

Gulėdami ant šiaudų, pro langą įžiūrime: važiuoja!

Važiuoja raudonosios armijos tankai. Važiuoja ir važiuoja. Tokia daugybė jų!

Po dešimties minučių jie buvo jau mūsų kieme...