Keturi Sigito Gedos eilėraščiai nuo pirmojo rinkinio „Pėdos“ (1966) iki „Jotvingių mišių“ (1997). Juose Lietuva gimsta lyg naujas pasaulis, protėviai gyvena dabarties žmoguje, varnėnas tampa kunigu, o gervės pasirodo amžinesnės už miestus. Eilėraščių tekstų čia neskelbiame: juos rasi tekstai.lt ir Nacionalinės švietimo agentūros portale emokykla.lt.
Atnaujinta
Šio kūrinio puslapių skaičiaus dar nežinome, todėl vakarų plano pasiūlyti negalime. Konspektą ir santrauką rasi žemiau.
Į ką atkreipti dėmesį
Protėviai: kaip eilėraštyje „Stačios akys medinių dievukų“ praeitis tampa dabartimi?
Šventumas: kodėl „Jotvingių mišiose“ paukščio giesmė tampa šventomis pamaldomis?
Amžinybė: kas eilėraštyje „Sustojusios atsigerti gervės“ pranoksta valstybes ir miestus?
Svarbiausia apie kūrinį per tris minutes
Įsimink
1.
Sigitas Geda (1943–2008) yra vienas ryškiausių XX a. antrosios pusės lietuvių poetų.
2.
Jo lyrikai būdinga tautosakos ir avangardo dermė: senovės mitas susitinka su netikėtais vaizdais.
3.
Kaimas Gedai nėra prarastas rojus: tai vieta, kur gyvas seniausias mitinis mąstymas.
4.
Ryšys su protėviais nenutrūksta: praeitis gyvena dabarties žmoguje ir teikia jam stiprybės.
5.
Gamtoje Geda jaučia šventumą ir amžinybę, kurios trunka ilgiau už valstybes ir miestus.
Rašiniui
4▾
Ar žmogus gali atsiskirti nuo savo protėvių?Epizodas Eilėraštyje „Stačios akys medinių dievukų“ kalbantysis senų drožtų dievukų žvilgsnyje atpažįsta save, o pabaigoje kreipiasi į protėvius kaip į savus, nes jie dabar gyvena jame pačiame.Tai rodo Protėviai nėra vien praeitis: jie gyvena dabarties žmoguje, o šis tęsia jų gyvenimą.Kontekstas Palygink su M. Martinaičio „Kukučio baladėmis“: ir ten šimtmečių istorija sutelpa į vieno žmogaus gyvenimą.
Kur žmogus gali patirti šventumą?Epizodas „Jotvingių mišiose“ pavasarį Veisūnuose, kur greta piliakalnio stovi bažnyčia, varnėnas kalbančiajam tampa kunigu, o jo giesmė pamaldomis. Jokios kitos mišios kalbančiojo taip nesujaudina.Tai rodo Šventumas atsiveria ne tik bažnyčioje, bet ir gamtoje: paukščio giesmė tampa pamaldomis.Kontekstas Jotvingiai buvo baltų gentys: piliakalnis greta bažnyčios viename vaizde sujungia senąjį tikėjimą ir krikščionybę.
Kas pasaulyje yra amžina?Epizodas Eilėraštyje „Sustojusios atsigerti gervės“ kalbantysis kreipiasi į gerves, trumpam nusileidusias prie kanalo. Jos grįžta neturėdamos nieko, kuo didžiuojasi žmonės, o žmonių miestai kada nors išnyks.Tai rodo Gamta amžinesnė už žmogaus sukurtas valstybes: tikrosios pasaulio šeimininkės yra gervės, ne žmonės.Kontekstas Gerves piešė dar senieji egiptiečiai, todėl jos sieja šiandieną su seniausiomis kultūromis.
Kaip gimsta tėvynė?Epizodas „Lietuvos atsiradime“ kraštas gimsta iš šviesos ir iškyla iš gelmių, o žemė gyvena, myli ir nesustodama skrieja laike.Tai rodo Tėvynės gimimas vaizduojamas kaip pasaulio sukūrimas: tėvynė yra gyva ir mylinti, o ne žemėlapis.Kontekstas Tai eilėraštis iš pirmojo Gedos rinkinio „Pėdos“ (1966): jau čia matyti jo mitinis mąstymas.
Epocha
3▾
Debiutavo XX a. 7-ajame dešimtmetyje, sovietmečiu: rinkinys „Pėdos“ (1966), poema „Strazdas“ (1967)
To meto skaitytojams jo lyrika atrodė keista ir sunkiai suprantama
„Jotvingių mišios“ ir „Sustojusios atsigerti gervės“ parašyti jau nepriklausomoje Lietuvoje, 1995–1996 m.
Autorius
4▾
Gimė 1943 m. Pateruose prie Teiraus ežero, Lazdijų rajone; mirė 2008 m. Vilniuje
1966 m. baigė lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus universitete
1988 m. Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys; 1994 m. gavo Lietuvos nacionalinę premiją
Vertė Dantę ir Bodlero „Piktybės gėles“, rašė ir vaikams („Baltoji varnelė“, „Močiutės dainos“)
Kūrinys
4▾
Aptariami keturi eilėraščiai; „Lietuvos atsiradimas“ buvo ir ankstesnės programos sąraše
„Lietuvos atsiradimas“ ir „Stačios akys medinių dievukų“ yra iš pirmojo rinkinio „Pėdos“ (1966)
„Lietuvos atsiradimą“ sudaro šeši ketureiliai, viskas jame vyksta esamuoju laiku
„Jotvingių mišios“ (1995) išėjo to paties pavadinimo rinkinyje 1997 m.; eilėraštis apie gerves datuotas 1996 m.
Temos
4▾
Protėviai
Tėvynės atsiradimas
Gamta ir šventumas
Laikas ir amžinybė
Veikėjai
5▾
Lyrinis subjektasašdabarties žmogus, kuris gamtoje ir senuose daiktuose ieško ryšio su protėviais ir šventumu
Protėviai„Stačios akys medinių dievukų“dirbo tuos pačius kaimo darbus ir augino vaikus; kalbantysis juos jaučia savyje
Varnėnas„Jotvingių mišios“juodas paukštis, kurį kalbantysis mato kaip savo kunigą, apsivilkusį liturginiu drabužiu
Gervės„Sustojusios atsigerti gervės“grįžtantys paukščiai, kuriuos kalbantysis laiko tikrosiomis pasaulio šeimininkėmis
Žemelė„Lietuvos atsiradimas“gyva, šilta ir mylinti būtybė, iš kurios pakyla paukščiai ir kuri nesustodama skrieja laike
Sąvokos
5▾
Metafora„Jotvingių mišiose“ varnėnas tampa kunigu, o jo giesmė pamaldomis
Personifikacija„Lietuvos atsiradime“ žemelė kaitinasi, myli ir stebi dangų lyg gyva būtybė
Figūrinis eilėraštis„Jotvingių mišiose“ didžiosiomis raidėmis parašytos eilutės, skaitomos iš viršaus žemyn, sudaro atskirą sakinį
Retorinis sušukimasEilėraštyje „Stačios akys medinių dievukų“ du kartus kartojamas sušukimas apie protėvių artumą
KreipinysEilėraštyje „Sustojusios atsigerti gervės“ kalbantysis tiesiogiai kreipiasi į gerves
Sąsajos
3▾
Kitoks kaimo vaizdasJustinas Marcinkevičius, eilėraščiai
Tautosaka ir istorijaMarcelijus Martinaitis, „Kukučio baladės“
Sigitas Geda gimė 1943 m. vasario 4 d. Pateruose netoli Veisiejų (dabar Lazdijų rajonas), mažoje trobelėje ant Teiraus ežero kranto, mirė 2008 m. gruodžio 12 d. Vilniuje. Augo septynių vaikų šeimoje, vaikystėje ganė kolūkio arklius. 1966 m. baigė lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus universitete, dirbo žurnale „Mūsų gamta“, vėliau savaitraštyje „Šiaurės Atėnai“. 1988 m. buvo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys. Vertė Dantę, Bodlero „Piktybės gėles“, Giesmių giesmę ir psalmes, rašė knygas vaikams („Baltoji varnelė“, „Močiutės dainos“). 1994 m. gavo Lietuvos nacionalinę premiją.
Karta ir debiutas
Geda atėjo į literatūrą XX a. 7-ajame dešimtmetyje kartu su Marceliju Martinaičiu, Vytautu P. Blože, Judita Vaičiūnaite ir Juozu Apučiu. Sovietmečiu ši karta laužė socialistinio realizmo taisykles: rėmėsi mitu, tautosaka, netikėtomis metaforomis. Pirmasis Gedos rinkinys „Pėdos“ (1966) ir poema „Strazdas“ (1967) daugeliui skaitytojų ir kritikų atrodė chaotiški ir nelogiški. Vėliau kritikas Vitas Areška pripažino, kad tas chaosas iš tikrųjų buvo daugiabalsė kompozicija. Literatūrologas Giedrius Viliūnas rašo, kad šiose knygose nyksta ribos tarp praeities ir dabarties, tarp Lietuvos, pasaulio ir kosmoso.
Mitas, gamta ir archajika
Visuotinė lietuvių enciklopedija Gedos poeziją vadina daugiasluoksne: joje susipina asmeninė patirtis, tikrovė, mitas, istorija ir literatūros tradicija. Poetas ieško bendros mitinės atminties, jungiančios baltų, krikščionių ir senųjų Rytų pasaulį. Interviu jis sakė, kad lietuvius užaugino senoji baltų mitologija, o paukštis jam yra tarpininkas tarp žemės ir dangaus. Kitaip nei Janina Degutytė ar Justinas Marcinkevičius, Geda kaimo neapraudoja kaip prarasto rojaus: jam kaimas yra vieta, kur dar gyvas seniausias mitinis mąstymas. Todėl jo eilėraščiuose tiek daug paukščių, žuvų, vandens ir senų daiktų.
Jotvingiai
Jotvingiai buvo baltų gentys, jų kalba buvo artima prūsų kalbai. Jie gyveno dabartinės Pietų Lietuvos, Vakarų Baltarusijos ir Šiaurės Rytų Lenkijos žemėse. Manoma, kad lietuviai juos dažniau vadino dainaviais. XIII a. pabaigoje Kryžiuočių ordinas sunaikino svarbiausius jų centrus, o likusius jotvingius ilgainiui asimiliavo kaimynai. Pietų Lietuva, kur gimė Geda, yra senoji jotvingių žemė. 1985 m. poetas įsteigė Jotvingių premiją, kuri skiriama už geriausią per dvejus pastaruosius metus išleistą poezijos knygą. 1997 m. leidykla „Andrena“ išleido jo rinkinį „Jotvingių mišios“.
Kodėl skaitome egzaminui
Pagal dabartinę programą Geda yra vienas iš pasirenkamų XX a. antrosios pusės poetų IV gimnazijos klasės išplėstiniame kurse. Ankstesnėje programoje jis buvo privalomų autorių sąraše, ir ten buvo įrašytas „Lietuvos atsiradimas“. Kitus tris eilėraščius emokykla.lt mokymo medžiagoje nagrinėja mokytoja ekspertė Vida Lisauskienė. Eilėraščių tekstų čia neskelbiame, nes jų autorių teisės saugomos. „Lietuvos atsiradimą“ ir „Jotvingių mišias“ rasi tekstai.lt, o „Stačias akis medinių dievukų“, „Jotvingių mišias“ ir „Sustojusias atsigerti gerves“ Nacionalinės švietimo agentūros portale emokykla.lt.
Santrauka
Padeda prisiminti ir pasikartoti, bet knygos nepakeičia: per egzaminą reikės tavo paties įžvalgų.
1.
„Lietuvos atsiradimas“ (rinkinys „Pėdos“, 1966)
Eilėraštis pasakoja apie Lietuvos gimimą taip, lyg kalbėtų apie viso pasaulio pradžią. Pirmiausia dangų užlieja šviesa, ir prie jos traukia net vandens gyventojai. Tada iš gelmių iškyla pats kraštas, gumbuotas ir spalvingas, panašus į jūros gyvūną. Žemė čia yra gyva būtybė: ji kaitinasi, iš jos pakyla paukščiai, ji jaučia meilę ir nesustodama skrieja laike. Eilėraštį sudaro šeši ketureiliai, viskas vyksta esamuoju laiku, vyrauja trys spalvos: geltona, žalia ir raudona. Tėvynė čia ne istorijos ar žemėlapio sąvoka, o gyvas kūnas, gimstantis iš šviesos, vandens ir paukščių, kaip senuosiuose mituose apie pasaulio sukūrimą. Literatūrologas Paulius Jevsejevas pastebi, kad čia nėra nei pasakojimo, nei veikėjo: greitai judantys kosminiai vaizdai kuria įspūdį, kad poeto vaizduotė sučiuopia visatos tvarką.
2.
„Stačios akys medinių dievukų“ (rinkinys „Pėdos“, 1966)
Kalbantysis žiūri į senų drožtų dievukų akis ir jose tarsi atpažįsta save. Vida Lisauskienė spėja, kad jis galėjo matyti Rūpintojėlį ar kitą seną drožinį. Iš to žvilgsnio gimsta stiprus jausmas: eilėraščio viduryje kalbantysis du kartus sušunka, kreipdamasis į protėvius, kad jaučia juos visai šalia. Šiaudai ant seno stogo, kartojamas žodis pėdos, tie patys paukščiai kaip ir prieš daugelį amžių, šuns būda rodo, kad gyvenimas per šimtmečius beveik nepasikeitė. Protėviai dirbo tuos pačius kaimo darbus: prižiūrėjo gyvulius, dirbo laukus, augino vaikus. Pabaigoje kalbantysis kreipiasi į juos kaip į savus ir kviečia prie maldos bei vaišių, nes dabar jie gyvena jame pačiame. Pasak Lisauskienės, kalbantysis supranta esąs protėvių gyvenimo tęsėjas, jaučia jų palaikymą ir nešiojasi juos savo sieloje.
3.
„Jotvingių mišios“ (1995; rinkinys „Jotvingių mišios“, 1997)
Vienas ilgas sakinys, prasidedantis mažąja raide, tarsi tęsiantis tai, kas vyksta kasmet pavasarį. Blausią pavasario dieną Veisūnuose, kur greta piliakalnio stovi bažnyčia, varnėnas kalbančiajam tampa kunigu. Juodas paukštis tarsi apsivilkęs kunigo drabužį, jo giedojimas primena pamaldas, o uogos rožinį. Tuo pat metu paukštis maitina savo jauniklius. Kalbantysis nesupranta jo kalbos, bet jaučia, kad prisiliečia prie šventumo, kurio žodžiais nepaaiškinsi. Jokios kitos pamaldos jo taip nesujaudina. Didžiosiomis raidėmis parašytos eilutės, perskaitytos iš eilės, sudaro atskirą sakinį apie giedantį varnėną. Senasis piliakalnis greta bažnyčios viename vaizde jungia baltų tikėjimą ir krikščionybę.
4.
„Sustojusios atsigerti gervės“ (1996)
Kalbantysis kreipiasi į gerves, kurios vieną pavasario dieną trumpam nusileido atsigerti prie kanalo šalia seno dvaro. Jis primena, kad gerves piešė dar senieji egiptiečiai. Paukščiai grįžta neturėdami nieko, kuo didžiuojasi žmonės: nei šalies, nei valdžios, nei turto. Todėl kalbantysis mano, kad tikrosios pasaulio šeimininkės yra gervės, ne žmonės. Praeis viskas, net tai, kas atrodo amžina, o gervės išliks tokios pat didingos kaip seniausiais laikais. Eilėraštis datuotas 1996 m. kovo 30 d. Pasak Vidos Lisauskienės, menas ir gamta čia nepavaldūs jokiam laikui ir jokiai ideologijai.