Pasakotoja pradeda kaip istorijos vadovėlis: 1941 metų birželio 14 dieną trečią valandą nakties Maskvos įsakymu visame Pabaltijyje prasideda areštai ir trėmimai. Ji vardija, ką veža: mokytojus, teisininkus, ūkininkus, gydytojus. Sakinys „Vežė iš miestelių, vežė iš miestų, vežė iš kaimų.“ savo kartojimu rodo, kad trėmimai palietė visą kraštą. Paskui šie faktai virsta konkrečių žmonių likimais, pradedant jos pačios šeima, kai tą pačią naktį suimamas tėvas.

Kad ligoniams būtų kuo atšildyti vandenį, Dalia naktimis slapta tempia iš sandėlio lentas, ir 1942 metų Kūčių vakarą ją teisia kartu su kitais. Dalia prisipažįsta paėmusi lentas, o paklausta, ar jos nesiuntė suaugusieji, atsako, kad niekas. Kiti teisinasi ir gauna bausmes, o ją už prisipažinimą išteisina. Nuteistuosius išveda į lagerį, pūga juos užklumpa kelyje, ir gyvi grįžta tik du. Tiesa Dalią išgelbsti, bet palieka sunkų klausimą, kodėl gyva liko ji.

1942–1943 metų žiemą saloje miršta kas antras tremtinys, bet mirties liudijimų niekas nerašė. Mokytojas Petrauskas, nešęs lavonus, savo dienoraštį ir mirusiųjų sąrašus sudegino, kai jį ėmė tardyti, o bendrą kapą, autorės manymu, seniai išplovė Laptevų jūros bangos. Budeliai liko nenubausti. Todėl pasakotoja vardija mirusiuosius pavardėmis ir šeimas, iš kurių neliko nė vieno žmogaus. Jos knyga išsaugo tai, ką valdžia norėjo ištrinti.