Moljeras · 1622–1673

IV veiksmas

55-71 psl. iš 89·apie 35 min.·10 paaiškinimų·4 klausimai

55 psl.

I reginys.

KLEANTAS, TARTIFAS.

KLEANTAS.

  1. Kalbų tiek pakilo, visi tik ir stebis, –
  2. ne tamstos tai garbei, gali patikėti.
  3. Džiaugiuosi galėsiąs nors porą žodelių
  4. del šito dalyko su tamsta kalbėtis.
  5. Sakysim, Damisas gal pasikarščiavo,
  6. tiesos neturėjo tiek triukšmo daryti,
  7. bet tikras krikščionis turėtų atleisti
  8. ir širdžiai neduoti taip pykti ir keršyt.
  9. Kaip tamsta su šituo sutikti galėjai,
  10. kad tėvas iškeikęs lauk sūnų išvarė.
  11. Jei tik paklausytum, nuo mažo lig seno
  12. jau piktinas žmonės. Kalboms šitoms galą
  13. patsai padarysi, jei Dievui pavedęs
  14. piktumą ir kerštą – sutaikinsi juodu.

TARTIFAS.

  1. Širdies gilumoje aš to tenorėčiau.
  2. Tikėk, gerbiamasai, jam gero tetrokštu.
  3. Atleidžiau Damisui. Dangus tačiau šičia
  4. liepte lyg man liepia jam nenusileisti.
  5. Damisui įėjus, reikės man išeiti:
  6. jo pasielgimas baisus, negirdėtas,
  7. ir mums susidūrus, gal vėl kas iškilti.

56 psl.

  1. Ir Dievas težino, ką žmonės manytų,
  2. įtarti galėtų, kad, būdamas kaltas,
  3. aš jam pataikauju, apsimetu mylįs,
  4. kad jis tik tylėtų, manęs netrukdytų.

KLEANTAS.

  1. Be galo spalvotai jau teisinies tamsta,
  2. įrodai man visa, pačiam kaip patinka,
  3. užstoji net dangų, lyg dangui to reikia
  4. ir pats nepajėgtų, kas kaltas nubausti.
  5. Dangus savo žino, o tamsta žinoki,
  6. jog Viešpats mums liepia kaltes dovanoti.
  7. Nėra ko žiūrėti, ką žmonės sakytų,
  8. jeigu taip elgiesi, kaip Dievas tau sako.

TARTIFAS.

  1. Paaiškinau tamstai, aš jam dovanoju
  2. čia mano krūtinėj, taigi aš elgiuosi,
  3. kaip Dievas įsakė. Tačiau, jei mane jis
  4. taip biauriai ir skaudžiai įžeisti galėjo,
  5. dangus man įsako su juo negyventi.

KLEANTAS.

  1. O gal tai taipogi dangaus paliepimas
  2. į svetimą gerą nagus įkabinti,
  3. tą dovaną imti, kur duoda apsvaigęs,
  4. vaikus savo skriausdamas, ponas Orgonas?

TARTIFAS.

  1. Mane kas pažįsta, negali galvoti,
  2. kad čia koks godumas gal man vadovauti.

57 psl.

  1. Šios žemės gerovė man nieko nereiškia,
  2. manęs nesvaigina blizgėjimas tuščias,
  3. ir jei sutinku aš tą dovaną imti,
  4. tai, tiesą pasakius, delto kad bijausi:
  5. blogoms gali rankoms tie turtai pakliūti,
  6. jei aš nepriimsiu. Paveldėję turtą,
  7. jie pragaro džiaugsmui išmėtytų viską.
  8. Ašai tai mokėsiu ir dangų pagerbti,
  9. ir artimui savo daug gero daryti.

KLEANTAS.

  1. Dalykas geriausias tiek daug nesirūpint,
  2. kaip elgsis teisėtai paveldėjęs turtą
  3. Damisas iš tėvo. Visais, norint, vėjais,
  4. ką gavęs paleistų – geriau tatai tamstai,
  5. kaip jįjį nuplėšti. Stebėtis tik reikia,
  6. kad taip lengva širdžia jo tėvo teikimą
  7. priimt skubinaisi. Juk, tiesą pasakius,
  8. maldingosios sielos kitaip, tur būt, žiūri
  9. į svetimą gerą. Tegul, kaip sakeisi,
  10. dangaus paliepimas neleidžia gyventi
  11. drauge su Damisu. Tai būtų gražiausia,
  12. tyliai jei, be triukšmo patsai pasitrauktum,
  13. neleisdamas tėvui sūnaus išvaryti.
  14. Dabar – kaip elgiesi – aiškiausiai parodo...

TARTIFAS.

58 psl.

  1. Pusiau ketvirtos jau, – tai laikas, ponuli,
  2. vienam susikaupus man būti ir melstis.
  3. Prašau tat atleisti, turiu pasitraukti.

KLEANTAS.

  1. A-a-a!..

II reginys.

ELMIRA, MARIJONA. KLEANTAS, DORINA.

DORINA (Kleantui),

  1. O meldžiamas tamsta, daryki malonę
  2. užstok nelaimingą, ji taip nusiminus,
  3. išgirdus, kad tėvas šiandieną, šįvakar
  4. ją verčia tekėti už pono Tartifo.
  5. Tuojaus jis ateis čia. Ir mes susijunkim:
  6. jėga ar gudrumas tur kelią pastoti
  7. panelės nelaimei.

III reginys.

ORGONAS, ELMIRA, MARIJONA, KLEANTAS, DORINA.

ORGONAS.

  1. Džiaugiuos susirinkus visus čia pamatęs.
  2. (Marijonai) O tu, kad galėtumei džiaugtis ir juoktis,
  3. raštus padariau jau, – gali nesirūpint.

MARIJONA (prie Orgono kelių)

  1. Del Dievo malonės, tėveli, tėveli,
  2. į tavo štai širdį šaukiuosi pakritus,
  3. užjausk mano skausmą ir teikis suprasti.

59 psl.

  1. O būk toksai geras ir nereikalauki,
  2. neverski klausyti, kad dangui neskųsčiaus,
  3. jog tėvo klausyti – sunki pareiga man.
  4. Davei man gyvybę, tai nepadaryk jos
  5. baisiausia nelaime. Jeigu ir uždrausi
  6. mylėti, ką myliu, – maldauju – neriški
  7. su tuo, kuo biauriuosi. Malonės, malonės,
  8. aš taip nusiminus...

ORGONAS (jausdamais suminkštėsiąs).

  1. Širdie, tu laikykis,
  2. čia jokiai silpnybei negali būt vietos.

MARIJONA.

  1. Jei tamstai jis mielas, tegul ir palieka,
  2. aš tuo nesiskundžiu. Jam duok ką
  3. turėdams ir visa, kas mano, jei nori,
  4. pradėki – sutiksiu. Tik ne mane pačią.
  5. Geriau vienuolyne liūdėti ir verkti,
  6. kol Viešpats pasaulyje teiksis laikyti.

ORGONAS.

  1. Tai bent man vienuolė gražaus pašaukimo,
  2. kai tėvas jei draudžia netinkamą meilę.
  3. Neklūpok. Jei purtais tą vyrą priimti,
  4. tai progos turėsi šitoj moterystėj
  5. sau dangų pelnytis.

DORINA.

  1. Tai čia vėl pasakė...

ORGONAS.

  1. Kad man neišdrįstum, aš griežtai draudžiu tau

60 psl.

  1. žodelį prabilti. Tokios kas nematė!

KLEANTAS.

  1. Patarti norėčiau, man leisk pasakyti...

ORGONAS.

  1. Kas gali geriau man patarti. kaip tamsta,
  2. už auksą brangesnis toksai patarimas,
  3. bet šįkart, atleiski, man nereikalingas.

ELMIRA.

  1. O man tai beklausant, kas lieka sakyti? –
  2. tik nusistebėti iš to apjakimo.
  3. Ar jis pakerėjo, kad jo vienas žodis
  4. visus mus melagiais prieš tamstą padarė?

ORGONAS.

  1. Žemiausias aš tarnas, bet visa man aišku:
  2. užstoti vien nori ištvirkusį sūnų.
  3. Jis puolė, kaip niekšas tą vargšą žmogelį,
  4. o tamsta pabūgai jo klastą parodyt..
  5. Jei būtų ten buvęs nors krislas teisybės, –
  6. sujaudinta būtum ir skųstumeis vyrui.

ELMIRA.

  1. Jei kas mums apsvaigęs net meilę pareiškia,
  2. tai bene piestu tuoj, kaip ragana kokia,
  3. akis pabalinus ir keikti prapliupus
  4. putodama pulti, grasinti ir rėkti?
  5. Galiu pasijuokti, o garso neskleisiu.
  6. Tikroji dorovė – ta tepasirodo
  7. maloniai ir tyliai. Nuo tos nekaltybės

61 psl.

  1. nagus kur atstačius į akį kabinas –
  2. apsaugok dangau mus. Manau, kad užtenka
  3. šaltai pažiūrėti, be triukšmo atstumti
  4. akiplėšos meilę ir baigtas dalykas.

ORGONAS.

  1. Tegul taip ir būnie. Aš savo laikysiuos.

ELMIRA.

  1. Tiktai nusilenkti prieš tą apjakimą.
  2. O ką pasakysi, kai pats pamatysi,
  3. kad sakėm visi mes gryniausią teisybę?

ORGONAS.

  1. Ašai pamatysiu?

ELMIRA.

  1. Taip.

ORGONAS.

  1. Pasakų galas.

ELMIRA.

  1. O jei aš parodau, aiškiausiai parodau?

ORGONAS.

  1. Sapnuoji.

ELMIRA.

  1. Kas tokį kur matė! Nieks jau
  2. nebesako, kad žodžiais tikėtum. Bet jei pats
  3. išvysi, išgirsi teisybę, – patsai jei išgirsi,
  4. tai ką besakysi apie šventuolėlį?

ORGONAS.

  1. Jei aš pamatyčiau, tai aš paskyčiau...
  2. bet nepasakysiu, nes nepamatysiu.

ELMIRA.

  1. Vadinas – meluoju? To nebepakęsiu,
  2. mane tai įžeidžia. Aš taip padarysiu,
  3. kad pats, ką pamatęs, jau neigt negalėsi.

ORGONAS.

  1. Gerai, pamatysiu, koks tamstos guvumas
  2. ir kaip tai galėsi žadus tuos tesėti.

ELMIRA (Dorinai).

  1. Tegul jis ateina.

62 psl.

DORINA.

  1. Tai lapė, jis gali
  2. suprasti, kad kilpas jam tamsta paspendei.

ELMIRA.

  1. Kas įsimylėjęs, tas vilties pilniausias,
  2. o apie save tai gerai jis galvoja.
  3. Tegul tat ateina. (Kleantui ir Marijonai) O tamstos išeikit.

IV reginys.

ELMIRA, ORGONAS.

ELMIRA.

  1. Statykime stalą, čia tamsta palįsi.

ORGONAS.

  1. Ašai čia palįsiu?

ELMIRA.

  1. Turi pasislėpti.
  2. aš to reikalauju.

ORGONAS.

  1. Bet kodel po stalo?

ELMIRA.

  1. O Dieve, Dievuliau, manęs netrukdyki,
  2. paskui pamatysi, kaip čia sumanyta.
  3. Greičiau, tat po stalo, o kai jau lindėsi,
  4. šiukštu... kad nė balso nebūtų girdėti.

ORGONAS.

  1. Kaip aš nusileidžiu! bet tik pažiūrėsim,
  2. kaip tamsta išbrisi.

ELMIRA.

  1. Įtart kuo, prikišti
  2. man nieko, tikiuosi, ir pats negalėsi.

(Orgonui, kurs jau tupi po stalu)

  1. Keisti mano žodžiai galės pasirodyt,
  2. nepiktinkis tamsta, nors kažką girdėtum.
  3. Kad kaukę numestų veidmainio tas šmotas,
  4. jis turi meilumo tikėtis ir laukti.

63 psl.

  1. Įtikinti jįjį man leista tur būti.
  2. Pakurstyti reikia jo viltį, jo drąsą;
  3. turiu apsimesti neva aš jį myliu.
  4. Čia pat jau sėdėdams, galėsi nuspręsti,
  5. kada pasirodyt, ar jau man užtenka
  6. su šituo veidmainiu kalbas varinėti.
  7. Tik tamstai įtikinti visa darysiu.
  8. Na, jau jis ateina... – nė krust – užsidenki.

V reginys.

TARTIFAS, ELMIRA, ORGONAS (po stalu).

TARTIFAS.

  1. Mergaitė man sakė, kad tamsta čia lauki,
  2. kalbėtis norėjai, – esu... atskubėjau...

ELMIRA.

  1. Slaptai aš norėjau su tamsta matytis,
  2. yra ką kalbėti, bet aš nepradėsiu,
  3. kol neapžiūrėsi, ar vėl kas neklausos.

(Tartifas eina uždaryti durų ir vėl grįžta)

  1. Jei taip atsitiktų, kaip šįryt, kad buvo,
  2. tai būtų negera. Drebėjau už tamstą.
  3. Damiso tas žingsnis galėjo pakenkti;
  4. matei, kaip stengiausi jam burną užčiaupti,
  5. tačiau ir pati taip sumišus buvau aš,
  6. kad nė neatėjo į galvą apšaukti
  7. melagiu biaurybę, bet Dievas padėjo,

64 psl.

  1. gerai viskas virto, pavojaus nebėra.
  2. O mano vyrelis tai tamstą taip gerbia,
  3. blogu jis įtarti visai negalėtų.
  4. Norėdams parodyt, kaip tamsta jis tiki,
  5. man liepė su tamsta vis būti, kalbėtis,
  6. todel ir papeikti manęs jis negali,
  7. kad šnekamės vienas su vienu susėję,
  8. Dabar aš galėsiu ir širdį parodyt,
  9. ji taip nerimauja pajutusi meilę.

TARTIFAS.

  1. Kitaip juk kalbėjai čia pat neseniai dar?
  2. Sunku man suprasti, kas tamstą atmainė.

ELMIRA.

  1. Matau aš, kad moters širdies nepažįsti
  2. ir nesupranti, ką tai reiškia, jei ginas.
  3. Šiek tiek prieštarauja drovumas, kuklumas,
  4. o kad ir labai mums patinka ta meilė,
  5. bet prisipažinti – lyg ir nepatogu.
  6. Mes ginamės pradžioj, bet iš viso būdo
  7. gali jau suprasti, kad greit pasiduosim.
  8. Garbė liepia lūpoms, neva, prieštarauti.
  9. o tais prieštaravimais žadame viską.
  10. Laisvi mano žodžiai. Drovumo nebliko:
  11. tiesa pasakyta. Ar būčiau taip kantriai
  12. klausiusis tamstos, jei būt nepatikę

65 psl.

  1. viskas, ką kalbėjai? Ar būčiau Damisą
  2. taip stabdžius, jei man nerūpėtum?
  3. Pati juk prašiau Marijonos nevesti,
  4. nes šitas vėdybas sunku man pakelti:
  5. turėti tik pusę, ką visą geidžiu aš...
  6. ne, ne – nepakęsiu dalytis su jąja.

TARTIFAS.

  1. Širdis man apsalo beklausant tų žodžių
  2. iš tos, kurią myliu, kurios aš ilgiuosi.
  3. Už medų saldesnė man šita naujiena;
  4. pro gyslas jau eina tik žaibas po žaibo.
  5. Ašai toks laimingas, juk tamstai įtikti
  6. taip stengiuos, taip trokštu. Tačiau, man atleiski,
  7. bijau patikėti taip didele laime.
  8. Saldžiausi tie žodžiai gal kilpos klastingos,
  9. kad tik aš šiandieną Marijonos nevesčiau...
  10. Jeigu tai ne kilpos, ne žaislas, ne juokas,
  11. tegul tat nebūnie vien žodžiuose meilė.
  12. Kas viltimi gali ilgai išgyventi,
  13. į pravirą dangų žiūrėti ir laukti?..

ELMIRA (sukosėjus vyrui perspėti)

  1. Labai nekantrus jau. Žiūrėk, kiek atseina
  2. man prisipažinti, net silpna man daros.
  3. Sujaudinai širdį ir tamstai dar maža...

66 psl.

  1. jau to neužtenka... Patenkinti tamstai
  2. iš sykio turėčiau viską atiduoti?

TARTIFAS.

  1. Juo kas nedrąsesnis tikėtis ir laukti,
  2. juoba tas ištroškęs netenkintis žodžiais.
  3. Jeigu jau man šypsos tiek džiaugsmo ir laimės,
  4. tiktai ją apčiuopęs galėsiu tikėti.
  5. Ir tamstos malonė man vargšui atrodo
  6. lyg sapnas, kurs gali bematant išnykti.
  7. Įtikink, kad myli, neleisk abejoti!

ELMIRA.

  1. Užklupo mane lyg tironas ta meilė;
  2. susidrumstė protas, aš nesitikėjau
  3. įkliūsianti šitaip, jau neapsiginsiu:
  4. neduodi man vargšei nei beatsikvėpti,
  5. nei ką pagalvoti, – verti nusileisti.
  6. Argi tai gražu išnaudoti silpnumą,
  7. kurį neatsargiai parodžiau prabilus?

TARTIFAS.

  1. Mielai jeigu žiūri į tai, kas sakyta,
  2. tai kam besiginti, kam gaišti, ko trukti?

ELMIRA.

  1. Bet jei aš sutiksiu su tamstos troškimais
  2. užrūstinsiu dangų, baisu nusidėti.

TARTIFAS.

  1. Dangus čia mums kliūtį jei kokią ir daro,
  2. tai aš ją lengviausiai galėsiu pašalint:

67 psl.

  1. jau šitas dalykas lai tamstos nestabdo.

ELMIRA.

  1. Dangus ką uždraudęs, to reikia bijoti.

TARTIFAS.

  1. Aš tuoj išsklaidysiu juokingą tą baimę,
  2. o mano brangioji, aš vaisto žinau tam:
  3. yra, iš tikrųjų, tokių malonumų,
  4. dangus kur uždraudžia, bet vis delto kelią
  5. su juo susitaikint atranda, kam reikia.
  1. Tam tikslui, brangioji, yra toksai mokslas,
  2. kaip lengva ištempti mūs sąžinės sienas:
  3. gražiausiai nušviečia kiekvieno elgimos
  4. jo tikslo grynumas, kurio nieks nemato.
  5. Ir tamsta išmoksi tų mokslų gilumą,
  6. tik mokoma leiskis, o būk man maloni!
  7. Ko tamstai žvalgytis, ko tamstai bijoti,
  8. pats vienas už viską ašai atsakysiu.

(Elmira stipriai kosti).

  1. Stiprus kosulys koks...

ELMIRA.

  1. Kančia man tikroji.

TARTIFAS.

  1. Lukrecijos šaknį patarčiau sulpėti.

ELMIRA.

  1. Ką gelbės šaknelės tai ligai biaurybei.

TARTIFAS.

  1. Tikroji biaurybė, jei tamstą kankina.

ELMIRA.

  1. Nėr žodžių man josios biaurumui išreikšti.

TARTIFAS.

  1. Lengvai nuraminsiu pakilusią baimę,

68 psl.

  1. juk viskas slapčių bus slapčiausia tarp mūsų.
  2. Jei šitam kampely tyliai nusidėsi –
  3. tai nuodemė bene? Nė lapė nelos čia.
  1. Tai ko mums bijoti, jei niekas nemato,
  2. juk blogą tedaro vien garsas pasklidęs.

ELMIRA (sukosėjus ir pabaldžius į stalą).

  1. Matau, iš tikrųjų, man reik pasiduoti,
  2. sutikti su tamstos karščiausiais troškimais.
  3. Prie šitokio galo mane tas pastūmė,
  4. kas žodžiais tikėti visai nenorėjo.
  5. Kitokiu keliu aš įtikinsiu jįjį.
  6. Tegul pasidžiaugia, ašai pasiryžus,
  7. sakysi, gal, – biauriai elgiuosi įniršus,
  8. juoba tas kaltesnis, mane kas pastūmė,
  9. ir mano kaltės čia, prašau, neieškokit.

TARTIFAS.

  1. Kas to reikalavo – už kaltę atsako.

ELMIRA.

  1. Už durų išėjęs dar tik pažiūrėki,
  2. ar vyro arti kur čionai nematyti.

TARTIFAS.

  1. Be reikalo tamsta taip jo nugąsčiauji.
  2. Kaip noriu už nosies vedžioju aš jįjį
  3. ką aš padarysiu, tuo džiaugsis Orgonas,
  4. matys, kaip aš liepsiu, girdės, kaip norėsiu.

ELMIRA.

  1. Vistiek tai del mano ramumo išeiki,

69 psl.

  1. o gal šnipinėja kas nors iš namiškių.

VI reginys.

ORGONAS, ELMIRA.

ORGONAS (išlįsdamas iš po stalo).

  1. Galiu pasakyti biaurybių biaurybė.
  2. Sunku atsipeikėt išgirdus, ką sakė.

ELMIRA.

  1. Koks greitas išlįsti, ne ta valanda dar,
  2. kurioj įsitikinti tamsta galėtum.
  3. Pavidalu vienu ramstytis nereikia.

ORGONAS.

  1. Iš pragaro dugno jis čia atsirado.

ELMIRA.

  1. Lengvatikis tamsta, žodelį išgirdęs
  2. gali juk biauriausiai įžeisti nekaltą.
  3. Palauk, kol įtikinti tamstą galėsiu

(Elmira užstoja Orgoną).

VII reginys.

TARTIFAS, ELMIRA, ORGONAS.

TARTIFAS (nematydama Orgono).

  1. Aplinkui lyg būtų visi susitarę
  2. mane laimingiausią greičiau padaryti.
  3. gyvos nėra dvasios, ašai sužavėtas...

(Tuo laiku, kai Tartifas artinasi imti į glėbį Elmirą, ji pasitraukia ir Tartifas išvysta Orgoną).

ORGONAS(sulaikydamas Tartifą).

  1. Palengva, palengva, nors meilė svaigina,

70 psl.

  1. kažin ar pritinka tokiam šventam žmogui
  2. geismais taip gesuoti, pagundas auginti.
  3. Man žentu peršiesi ir žmoną vilioji,
  4. kas būtų galėjęs, nematęs, tikėti.
  5. Pirma aš maniau, kad tai jie prasimano,
  6. dabar jau žinosiu, ko vertas esi tu –
  7. įrodymo kito jau man nebereikia.

ELMIRA.

  1. Prieš savo aš norą taip elgtis turėjau,
  2. kad vyras teisybę patsai pamatytų.

TARTIFAS (Orgonui).

  1. Ir tamsta tikėsi?..

ORGONAS.

  1. Nėra ko sketriotis, tik jau, meldžiamasis,
  2. greičiau išsinėšink, iš kur atsiradęs.

TARTIFAS.

  1. Aš tikslą turėjau...

ORGONAS.

  1. Burnos nepatarsiu
  2. tau veltui bevarstyt, ne tų kalbų laikas,
  3. greičiau iš namų man.

TARTIFAS.

  1. Dedies šičia ponas?
  2. Tai aš paprašysiu, kad tamsta išeitum,
  3. nes namas jau mano ir mano čia teisės.
  4. Ir man teks parodyt, kad priekabių ieškot,
  5. kažką prasimanę kabinatės veltui.
  6. Kas mano dorovę įtarti galėjo,
  7. tas įžeidė dangų. Aš šitą niekšybę
  8. nubausti mokėsiu. Mane kas išvaro,
  9. tur kerštą patirti – tuojau jo patirsit.

71 psl.

VIII reginys.

ORGONAS, ELMIRA.

ELMIRA.

  1. Keistai pašnekėjo. Ką reiškia jo žodžiai?

ORGONAS.

  1. Jau taip pašnekėjo, kad juoktis nebėr ko.

ELMIRA.

  1. Kad juoktis nebėr ko?

ORGONAS.

  1. Suklydau, suklydau...
  2. ir kaip aš išbrisiu, jam viską užrašęs?..

ELMIRA.

  1. Jam viską užrašęs?

ORGONAS.

  1. Tai jau padaryta,
  2. bet kitas dalykas labiau dar man rūpi.

ELMIRA.

  1. Koksai tas dalykas?

ORGONAS.

  1. Greit visa žinosi, –
  2. turiu tik ant aukšto nubėgęs patirti,
  3. ar mano dėžutė dar ten tebestovi.

Klausimai: IV veiksmas

1. Kodėl Orgonas taip ilgai netiki, kad Tartifas yra apgavikas?

Rodyti atsakymą

Orgonas Tartifą vertina pagal tai, ką mato iš šalies: bažnyčioje šis meldėsi taip, kad visi stebėjosi, o iš gautų dovanų pusę grąžindavo. Orgonas sako, kad pasikvietė jį pas save „supratęs dangaus įkvėpimą“. Kuo labiau šeima Tartifą kaltina, tuo tvirčiau Orgonas jo laikosi: „juoba užsispyręs aš jojo laikysiuos“. Net Elmirai jis atsako: „bet nepasakysiu, nes nepamatysiu.“ Tik pats išgirdęs Tartifą savo ausimis jis pripažįsta: „Suklydau, suklydau...“

Rašiniui: TikėjimasDora

2. Kaip Tartifas naudojasi religija savo tikslams? Remkis keliomis scenomis.

Rodyti atsakymą

Kleantas tokį žmogų apibūdina iš anksto: jis „dorove pirkliauja“. Tartifas pasirodo scenoje garsiai kalbėdamas apie savo atgailą, kad išgirstų Dorina. Elmirai meilę jis aiškina tuo, kad Viešpats grožį leidęs, „kad ji mus žavėtų, pažadintų meilę“. Damisui jį apkaltinus, jis vaidina nuolankų nusidėjėlį, ir Orgonas juo patiki dar labiau. Orgono turtą jis priima žodžiais „Jei Viešpats taip nori...“. Elmirai jis aiškina, kad sąžinės sienas galima „ištempti“ ir kad „blogą tedaro vien garsas pasklidęs“. Pabaigoje, kai dangaus vardas nebetinka, jis sako, kad jam liepia „ištikimumas karaliui“.

Rašiniui: DoraTikėjimas

3. Kaip pjesėje susiduria tėvo valdžia ir šeimos narių valia?

Rodyti atsakymą

Orgonas mano, kad jo noro pakanka: „o jeigu aš noriu, tai to ir užtenka.“ Jis sulaužo Valerui duotą žodį, o Marijona prisipažįsta: „Mes tėvo taip bijom“. Damisą, sakiusį tiesą, tėvas išvaro iš namų ir prakeikia, o Tartifui užrašo visą turtą. Kai Marijona klūpo ir maldauja, Orgonas sau liepia: „Širdie, tu laikykis“. Šeima tėvui priešintis gali tik gudrumu, kaip daro Dorina ir Elmira. Akla tėvo valia vos nepražudo visos šeimos, ir ją išgelbsti tik karalius. Pabaigoje Orgonas vėl sprendžia vienas, tik šįkart gerai.

Rašiniui: ValdžiaLaisvėMeilė

4. Kur Elmira paslepia Orgoną, kad šis pats išgirstų Tartifą?

Pasirink atsakymą

Nori išsaugoti savo atsakymus ir citatas? Susikurk skaitymo planą: nemokamai ir be slaptažodžio.

Tekstas: epaveldas.lt (Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka). Puslapius sunumeravome patys, kad skaitymą būtų galima padalyti į vakarus. Paaiškinimus ir klausimus parengė Kalbininkas.