– Ignasėl! kur tu? – tėvo balsas iš apačios.
Prašvito truputį akyse. Bet vėl šešėlius matau, vėl jie į mane savo ilgas, laibas rankas tiesia.
– Aš čia! – skubiai atsiliepiau.
Bailiai laiptais žemyn bėgu. Ir viskas, regis, vejasi mane. Šnabžda-kužda iš užpakalio. Stvers-stvers tuojau.
– Ar sumalot? – ištolo da jis klausia.
– Sumalova, sumalova... Maišus ratuosna neškiva, – pripuoliau prie vieno maišo ir jau tempiau jį.
– Nenešk vienas, patruksi, – priėjo pagalbon tėvas.
Sunešėva-sudėjova. Vis taip greitai-greitai.
– Reikia gi dabar jam užmokėti, – tėvas sako.
– Kitą kartą...
– Kaip-gi taip? – nustebo.
– Nieko, kitą kartą.
– Gal jau miega?
– Tur-but... – šiurpuliai mane sukratė.
– Tai ką jau padarysi... Važiuojava.
Įsėdova. Nuo maluno važiuojava pamažu.
Atsigrįžti traukia, atgalion pažiurėti. Negaliu. Atsigrįžau.
Maluno nulaužti sparnai ant žemės guli. Sutreškinti-sudirbti.
Va ant vieno sparno juoduoja kas. Augštieninkas skersai guli. Rankas išskėtęs-nuleidęs. Didelis-milžinis maluno šešėlis skubina-glamonėja. Gailestingai vysta savimi. Aplinkui dairosi, tarytum gina nuo ko. O toliau mėnesiena. Tyli naktelė josios sužavėta. Gal sapną gražų regi? Žvaigždelės mirga-mirga-mirga. Tik liudi, verkia ko. Mylimą ką ašarėlėmis prausia.
– Tai jis, tai Kuprelis!... Kuprelis, – kartoju sustingusia mintimi.
– Kur tu žiuri? – atsikreipė tėvas. – A, sparnai nulaužti? Ir nepamačiau pirmai... Vargo turės, nabagas.
– Važiuok, tėveli, greičiau. Važiuok, – paėmiau jį už rankų ir spusterėjau arklį.
– Nepasergėjo da. Gerai, – galvoju.
Arklys nunešė-nunešė pakalnėn.
– Tai nusitiko pirkti! Tik tu pažiurėk, kaip eina – kaip paukštis skrenda. Tai ne anas, – giria tėvas, vos vadeles suturėdamas.
Negirdžiu jo, neklausau. Žiuriu tenai, atgalion. Ir viskas, viskas, kaip paverta, matosi. Juodi šešėliai baltais pavirtę ir ratu susispietę užpakalyj genas. Tyliai kužda-šnabžda. Arčiau-arčiau.
– Tu matai, koks tenai gaisras baisus? – parodė tėvas į šalį į pietus.
Žvilgterėjau, lyg patrauktas ko.
Visa pusė dangaus raudona-kruvina. Ir rami kokia, iškilminga. Didinas-auga, stiebiasi-plečiasi pašvaistė tolimos šventos ugnelės ir šit-šit, regis visą dangų apims.
Mėnesiena kaista, raudonuoja, lyg palietas kraujas joje tirptų.
– Ne vienon vietelėn šiandien perkunas sviedė savo vilyčią, – nuliudo-nusiminė tėvas, pamatęs tat.
– Nežiurėk, tėveli, – maloniai, intikindamas jo meldžiu. – Geriau nieko nematyti. Nieko, nieko!... Namon, greičiau namon.
Ir skrenda-neša žirgelis bėrasai. Kojomis žemės nesiekia.
Viskas jau liko tenai... Viskas...
Ignas Šeinius.
Šeiniunai – Vilnius, 1910-11 m.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip suprasti 1913 m. leidimo pabaigą? Ką mato Ignas ir kodėl jis nieko nesako tėvui?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Kuprelis išgirsta Kazės šauksmą, išlaužia dureles ir bėga į pačią malūno viršūnę. Važiuodamas namo Ignas mato nulaužtus malūno sparnus ir ant vieno gulintį žmogų: „Tai jis, tai Kuprelis!“. Tėvas mato tik sparnus, o Ignas jį ragina: „Važiuok, tėveli, greičiau.“ Vėliau, pamatęs gaisrą, jis sako: „Geriau nieko nematyti.“ Tekstas tiesiai nepasako, kad Kuprelis žuvo, bet viskas į tai rodo. Galima manyti, kad Ignas tyli, nes vienintelis išklausė Kuprelio istoriją ir nori ją išsaugoti. 1932 m. leidime pabaiga kitokia: Kuprelis lieka sėdėti malūne ir laukti.
Rašiniui: MirtisMeilė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.
Perskaitei. Kitas žingsnis
Ką „Kuprelis“ duoda rašiniui
Per VBE gali tekti svarstyti problemą, remiantis skaitytais kūriniais. Pasitreniruok: atsakyk į klausimą remdamasis šiuo kūriniu ir bent viena citata.
Ar meilė gali pakeisti žmogų?
Tema: Meilė
Kas lemia žmogaus vertę?
Tema: Žmogaus vertė
Kodėl žmogui svarbi tėvynė?
Tema: Tėvynė