Don Kichotas tvirtina, kad lygumoje stovi baisūs milžinai, nors Sančas aiškina, kad tai tik malūnai, o rankos yra sparnai. Kai vėjas pasuka sparną ir ietis sulūžta, riteris sako, kad tas pats burtininkas, kuris pavogė jo knygas, pavertė milžinus malūnais, norėdamas atimti iš jo pergalės šlovę. Knygas iš tiesų sudegino kunigas ir barzdaskutys, o kambarį užmūrijo. Kai tikrovė nesutampa su vaizduote, Don Kichotas visada kaltina burtininkus, todėl jo pasaulis lieka nesugriautas.

Hercogas paskiria Sančą salos valdytoju, nors ta sala iš tikrųjų yra vienas didesnių hercogo miestelių, o jo gyventojai dalyvauja pokšte. Vis dėlto paprastas valstietis išmintingai išsprendžia painias bylas ir nustebina visus sveiku protu. Septintą naktį surengiamas netikras priešų puolimas, ir Sančas apstumdomas. Auštant jis apkabina savo asilą, atsisako valdžios ir grįžta pas Don Kichotą, nes supranta, kad valdžia ne jam. Juokinga situacija parodo, kad išmintis nepriklauso nuo luomo.

Grįžęs namo po pralaimėjimo, Don Kichotas suserga karštine, o ilgai pamiegojęs pabunda sveiko proto. Jis atsižada riterių romanų, vadina juos apgaule ir vėl vadina save tikruoju vardu. Testamente jis palieka turtą dukterėčiai ir prašo nereikalauti iš Sančo pinigų, kurie liko pas jį. Sančas verkdamas maldauja nemirti, bet Don Kichotas ramiai miršta, o kartu su juo baigiasi ir svajonė, kuria jis gyveno. Skaitytojas iš jo juokėsi, bet kartu jį gerbė, todėl tokia pabaiga liūdina.