Patriotai76-78 psl. · apie 5 min.
Ketvirtas veiksmas100% kūrinio
76 psl.

RIMVYDAS. Matai, ponas Šereika? (Rodo jam atraitęs rankovę savo pliką ranką.) Aš panašią žaizdą ne tik čia gavau, bekovodamas už mūsų šalies nepriklausomybę, bet ir krūtinėj ją nešioju... Tamsta manai, kad man dabar tos žaizdos nesijautrina, matant, kaip toki svieto perėjūnai, kaip Velička, arba ir tie patys mūsų broliai, kelia savo plėšikišką orgiją?..

ŠEREIKA (tyliai). Jūsų ekscelencija... ir aš... esu... nusidėjęs... (Sušunka.) Patriotai!.. Hu!.. (Sukniumba ant fotelio atsparos.)

RIMVYDAS. Tamsta manai, kad kas tik moka lietuviškai kalbėti, tas ir patriotas? Jeigu aš, pavyzdžiui, kalbu devyniomis kalbomis, tai aš devynių tautų patriotas? Lauk tokius visus patriotus, kurie ne širdy, o ant lūpų nešioja savo patriotizmą! (Eina prie Šereikos.) Ponas Šereika, aš džiaugiuosiu, kad tamsta visa tai taip atvirai. Matyti, kad tamsta esi sąžiningas žmogus...

ŠEREIKA. Ach, ponas Rimvyde, nesijuok iš manęs... (Užsiėmęs veidą kniubščias kuksi.)

(Įeina Labutis su Liucija.)

8

LABUTIS. Mes nebeiškentėme. Laukėme laukėme, aš ir sakau Liucijai: geriau patys eikime. O čia dar tokia naujiena...

RIMVYDAS (nurimęs). Kokia naujiena?

LIUCIJA (žiūri į tėvą).

LABUTIS. Žinai, Arnai, man per nevalią įbruko Raudonojo Kryžiaus loterijos bilietą. Likę su Liucija skaitome laikraštį – gi žiūrime, kad aš išlošiau šešiasdešimt tūkstančių. Na, tik pamanykite... (Išsitraukia iš kišenės laikraštį.) Žiūrėk! Va čia. Užvardyta „Laimingas žmogus“.

RIMVYDAS (paskaitęs). Iš tikrųjų. Na, ką gi, sveikinu (Kažką patylomis pašnabžda Liucijai, rodydamas į sėdintį Šereiką.)

LABUTIS. Ir ką aš dabar darysiu su tokia krūva pinigų? Ir laimė ir nelaimė kartu. Dar užbubins kas.

LIUCIJA (prieina prie tėvo). Tėveli! (Pajudina jam petį.) Tėveli... Aš viską žinau...

77 psl.

ŠEREIKA. Liucija!.. (Apsikabina dukterį.) Dukrele!..

LIUCIJA (glosto jam plaukus). Dabar viskas bus gerai... Viskas bus gerai...

LABUTIS. Švogeri, girdėjai? Aš kapitalistu tapau!

ŠEREIKA (numoja ranka).

LABUTIS. Iš tikrųjų – vienas vargas su tais pinigais. Nei dieną, nei naktį tau ramybės nebus...

(Staiga pasigirsta triukšmas ir riksmas gretimame kambary.)

LIUCIJA. Na, ten dabar kas? (Pribėgus atidaro duris.)

9

ONA (tempdama už rankos Šereikienę, pasirėdžiusią kelionėn ir nešiną čemodanėliu). Eikš, eikš, ponia! Kas tai matė taip daryti? Dievaži! Juk tai svieto pabaiga!

LIUCIJA. Ona, ar iš proto išsikraustei?

ONA. Ne aš, panele, o poniai tur būt ne visi namie... (Rodo į nusiminusią Šereikienę.)

ŠEREIKA. Liuba, tu, ėė, išvažiuoji?

ŠEREIKIENĖ (tyli nuleidusi galvą).

ONA. Na, ko gi tyli? Nori, kad aš papasakočiau? Man nesunku. Dievaži, nesunku. – Aš, mat, netyčia pastebėjau (Šereikai), kad tamstos prietelka su tuo Velička kažką slapčia tariasi padaryti. Tat nebeiškenčiau ir, pridėjusi prie rakto skylutės ausį, ėmiau klausyti. Ogi man net plaukai ėmė šiauštis. Sako, mes pinigus kišenėn ir for. Šereikos peibėlis neims...

ŠEREIKA. Ką?

ONA. Tur būt jau Amerikon buvo susitarę... Kur gi daugiau...

ŠEREIKA (Šereikienei, kaip griausmas). Pinigus! Atiduok mano pinigus!

ŠEREIKIENĖ. Jie pas Veličką.

ŠEREIKA (bėga prie durų). Petrai! Drauge!

ONA. Nebepavysi, ponai. Jis su čemodanu kaip aitvaras išdūmė.

ŠEREIKA. Ką? (Griebias už galvos.)

RIMVYDAS (bėga į kabinetą). Telefoną!

ŠEREIKIENĖ. Napoleonai, užmušk mane... (Puola prieš jį ant kelių.)

ŠEREIKA. Jis išvežė pinigus! Mano visą turtą!.. (Vaikščioja susiėmęs galvą.)

ŠEREIKIENĖ. Ir mano visas brangenybes... (Rauda.)

ŠEREIKA. Oi, oi!.. Kaip aš dabar gyvensiu?.. (Bėgioja.)

78 psl.

LABUTIS (eidamas paskui Šereiką). Švogeri! Švogeri!

ŠEREIKA. Iš kur aš dabar imsiu pasogą savo dukteriai?.. Oi, oi!..

LIUCIJA. Tėveli, spiauk... Labai jis man reikalingas...

LABUTIS. Gi aš, švoger, duosiu. Visus šešiasdešimt...

RIMVYDAS (sugrįžęs nuo telefono). Paskambinau policijai. Gal dar suspės sučiupti.

ONA. Ar Veličką? Taip jis, ponas ministeri, ir bijo policijos... Oho, toks didelis patriotas...

ŠEREIKA (užsimoja ant žmonos). Pasislėpk iš mano akių, o tai aš tave!.. (Visi puola ginti.)

RIMVYDAS. Na ir išvakarės mūsų rytojaus...

Galas.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kuo baigiasi komedija? Kas laimi, kas pralaimi ir ar pabaiga teisinga?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Šereika, sužinojęs, kad Velička visas kaltes verčia jam, prisipažįsta Rimvydui ir pažada viską pasakyti prokurorui. Liucija jį guodžia: „Dabar viskas bus gerai...“ Velička pabėga su Šereikos pinigais ir Šereikienės brangenybėmis, o Šereikienė, pagauta su čemodanėliu, lieka be nieko. Labutis, laimėjęs loterijoje šešiasdešimt tūkstančių, pažada juos atiduoti Liucijos . Ne visi nubausti: didžiausias sukčius pabėga, todėl Rimvydas taria „Na ir išvakarės mūsų rytojaus...“ Tikrasis „rytojus“ dar neatėjo.

Rašiniui: DoraTėvynė

2. Kaip Velička galiausiai išsiveža Šereikos pinigus?

Pasirink atsakymą

Rašiniui: Melas ir tiesa

3. Kiek pinigų Labutis laimi Raudonojo Kryžiaus loterijoje?

Pasirink atsakymą

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.

Perskaitei. Kitas žingsnis

Ką „Patriotai“ duoda rašiniui

Per VBE gali tekti svarstyti problemą, remiantis skaitytais kūriniais. Pasitreniruok: atsakyk į klausimą remdamasis šiuo kūriniu ir bent viena citata.

  • Kodėl žmogui svarbi tėvynė?

    Tema: Tėvynė

  • Kaip valdžia keičia žmogų?

    Tema: Valdžia