ŠEREIKA. Liucija!.. (Apsikabina dukterį.) Dukrele!..
LIUCIJA (glosto jam plaukus). Dabar viskas bus gerai... Viskas bus gerai...
LABUTIS. Švogeri, girdėjai? Aš kapitalistu tapau!
ŠEREIKA (numoja ranka).
LABUTIS. Iš tikrųjų – vienas vargas su tais pinigais. Nei dieną, nei naktį tau ramybės nebus...
(Staiga pasigirsta triukšmas ir riksmas gretimame kambary.)
LIUCIJA. Na, ten dabar kas? (Pribėgus atidaro duris.)
9
ONA (tempdama už rankos Šereikienę, pasirėdžiusią kelionėn ir nešiną čemodanėliu). Eikš, eikš, ponia! Kas tai matė taip daryti? Dievaži! Juk tai svieto pabaiga!
LIUCIJA. Ona, ar iš proto išsikraustei?
ONA. Ne aš, panele, o poniai tur būt ne visi namie... (Rodo į nusiminusią Šereikienę.)
ŠEREIKA. Liuba, tu, ėė, išvažiuoji?
ŠEREIKIENĖ (tyli nuleidusi galvą).
ONA. Na, ko gi tyli? Nori, kad aš papasakočiau? Man nesunku. Dievaži, nesunku. – Aš, mat, netyčia pastebėjau (Šereikai), kad tamstos prietelka su tuo Velička kažką slapčia tariasi padaryti. Tat nebeiškenčiau ir, pridėjusi prie rakto skylutės ausį, ėmiau klausyti. Ogi man net plaukai ėmė šiauštis. Sako, mes pinigus kišenėn ir for. Šereikos peibėlis neims...
ŠEREIKA. Ką?
ONA. Tur būt jau Amerikon buvo susitarę... Kur gi daugiau...
ŠEREIKA (Šereikienei, kaip griausmas). Pinigus! Atiduok mano pinigus!
ŠEREIKIENĖ. Jie pas Veličką.
ŠEREIKA (bėga prie durų). Petrai! Drauge!
ONA. Nebepavysi, ponai. Jis su čemodanu kaip aitvaras išdūmė.
ŠEREIKA. Ką? (Griebias už galvos.)
RIMVYDAS (bėga į kabinetą). Telefoną!
ŠEREIKIENĖ. Napoleonai, užmušk mane... (Puola prieš jį ant kelių.)
ŠEREIKA. Jis išvežė pinigus! Mano visą turtą!.. (Vaikščioja susiėmęs galvą.)
ŠEREIKIENĖ. Ir mano visas brangenybes... (Rauda.)
ŠEREIKA. Oi, oi!.. Kaip aš dabar gyvensiu?.. (Bėgioja.)
LABUTIS (eidamas paskui Šereiką). Švogeri! Švogeri!
ŠEREIKA. Iš kur aš dabar imsiu pasogą savo dukteriai?.. Oi, oi!..
LIUCIJA. Tėveli, spiauk... Labai jis man reikalingas...
LABUTIS. Gi aš, švoger, duosiu. Visus šešiasdešimt...
RIMVYDAS (sugrįžęs nuo telefono). Paskambinau policijai. Gal dar suspės sučiupti.
ONA. Ar Veličką? Taip jis, ponas ministeri, ir bijo policijos... Oho, toks didelis patriotas...
ŠEREIKA (užsimoja ant žmonos). Pasislėpk iš mano akių, o tai aš tave!.. (Visi puola ginti.)
RIMVYDAS. Na ir išvakarės mūsų rytojaus...
Galas.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kuo baigiasi komedija? Kas laimi, kas pralaimi ir ar pabaiga teisinga?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Šereika, sužinojęs, kad Velička visas kaltes verčia jam, prisipažįsta Rimvydui ir pažada viską pasakyti prokurorui. Liucija jį guodžia: „Dabar viskas bus gerai...“ Velička pabėga su Šereikos pinigais ir Šereikienės brangenybėmis, o Šereikienė, pagauta su čemodanėliu, lieka be nieko. Labutis, laimėjęs loterijoje šešiasdešimt tūkstančių, pažada juos atiduoti Liucijos . Ne visi nubausti: didžiausias sukčius pabėga, todėl Rimvydas taria „Na ir išvakarės mūsų rytojaus...“ Tikrasis „rytojus“ dar neatėjo.
Rašiniui: DoraTėvynė
2. Kaip Velička galiausiai išsiveža Šereikos pinigus?
Rašiniui: Melas ir tiesa
3. Kiek pinigų Labutis laimi Raudonojo Kryžiaus loterijoje?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.
Perskaitei. Kitas žingsnis
Ką „Patriotai“ duoda rašiniui
Per VBE gali tekti svarstyti problemą, remiantis skaitytais kūriniais. Pasitreniruok: atsakyk į klausimą remdamasis šiuo kūriniu ir bent viena citata.