– Čia mūsų! Čia mūsų! Eikit sau! Eikit sau! Šalin! Šalin! Nesikiškit, kur ne jūsų! Laukan! Namo! Čia tik mes pilnateisiai piliečiai, iki penkeriopai padidėjusiu pulku išskrisime kur kitur žiemoti...
Ir liūdna būdavo Jonui su Kaziu, kai jos, nė dėkui Lietuvai nepasakiusios, pasirinkdavo kuriam laikui patogesne vietą.
O dabar sūdo diena!
– Manai, jos mūsų bijo? Kur ne! Jos tik iš mūsų tyčiojas ir negražiai pravardžiuojas, kaip nuogos moterys perenėje, iš nežinių, kas ten periasi, įlindus kuriam vyriškam.
– Jos mylis, žaidžia, klastoja, sportuoja. Kitaip rytą, kitaip dieną, kitaip vakarą.
Kažko užkrečiamo buvo tame pempių vikrume, tame maloniai skambančiame jų balse. Pempės lyg gynės, baidės, kerštavo, o jautei, kad jos tikros tavo draugės, jei ne seselės, nieko bloga tau nevelija ir nerengia. Tad Jonas su Kaziu čia tikrai auklėjos, gerėjo, žmoniškėjo. Kaip nedrįso beginklės pempytės nuskriausti, taip juoba paskui nedrįso nė savo artimo žmogaus skriausti. Pempynėje du draugu per dvidešimt metų nepaliko nė mažiausio nuodėmės pėdsako.
Bet saulė pamažu slenka žemyn, darosi vėsu, net šalta, ir du draugu nenoromis eina sau namo, sočiai prisiviešėję pas pempes.
– Gyvos gyvos, mielos pempelės! Sveikos suskridusios! Duok, Dieve, laimingą rudenį! Čia rami vieta, čia geri žmonės, tai prašom ir kitą pavasarį!
Pempės klausos ir ramios grįžta savo gūžtelėsin. Pempelės tebesuskrenda kas pavasaris. Aiman, tų dviejų vyriokų, kuriuos čia po kelius kartus per sezoną matydavo, dabar nebemato; nebėra kas jas bepakankintų...
Kuriuo instinktu Kazys savo arklį paleido į tą mieląją Pempynę? Nejaugi nusidėti? Manau, ne. Jam iš pasąmonės galėjo smilktelėti ne tokia baisi išeitis, kaip buvo pirmiau sumetęs. Gal stipriai taikioje Pempynės nuotaikoje manė rasiąs kitokią išeitį? Mena aišku: Kazys Pempynėn pasileido nesąmoningai.
Arklys atsargiai leidos nuo stataus kriaušiaus. Kazimieras, koją iš ratų iškėlęs kaip iššokti, vėl panarino galvą, palinko visu liemeniu priekin, lyg įsižiūrėjęs gelžį, kurią išvažiuodamas buvo įsimetęs į vežimėlį; ne apie jos pakabumą mušti jis dabar galvojo: ūmai išgirdęs pempių koncertą, visa pamiršo ir paskendo jų garsuose.
Jonas, pirma gelžies nepasergėjęs, ėmė vėl nervintis Kazio poza, kurią jau tretįkart pamato: dukart matė piršlėms važiuojant, ir vis nemoka išsiaiškinti jos tikslumo. Lyg šis menkas dalykas sudrumstė jam visą vidų ir iššaukė neregėtą pyktį, kam Kazys buvo pradžia ir galas visų jo kančių. Dabar tik jam paaiškėjo Kazį neva tiksliai įsižiūrėjusį gelžį ir lyg jau jos besiekiantį. Jonui žaibu blikstelėjo sumetimas: „Muš...“
Tad, nieko nelaukdamas, pats kaptelėjo gelžį. Kazys nesuskubo nė išsitiesti, kaip Jonas iš viso jauno vyriško vieko pylė jam su ta gelžim per pakaušį. Pakako. Ištiško kraujai ir smegenys. Jonas krauju gerte pasigėrė, ir sadistiškai gėrėdamasis:
– Še tau, še tau, še tau... – skalbė nebegyvam draugui galvą tol, kol, nervų atakai pasibaigus, pati ranka nulėpo.
Tik dabar išvydo ką padaręs. Pasižiūrėjo, pasižiūrėjo, kuo jis pavertė draugą, ir jį paėmė nepasakomas pasibjaurėjimas savo darbu. Jis ėmė iš visos krūtinės rėkti kaip jautis, užuodęs kraują; draskyti nuo savęs sukruvintus drabužius, rautis nuo galvos plaukus ir bėgti bėgti nuo tos vietos į balyną, į miškelį. Netol tebepabėgėjęs, koja užkliuvo už kimšo ir kniūpsčias parvirto.
Vėl apniko jį pempės. Rėkė šaukė, pykavo, kone palytėdamos jo savo sparnais:
– Gyvi gyvi gyvi!!!
Na, dabar tai jau tikri velniai jį sveikina. Jonas ūmai nurimo ir blaiviai atsakė:
– Gyvi gyvi... Sveiki gyvi... Nugalėjote, tai nors nesityčiokite... Vedatės, tai eime pragare pasislėptų, nes čia, žemėj, nuo nieko nebepasislėpsi.
Tai buvo paskutinieji Jono Butkio, puzionies, žodžiai, ištarti šiam pasauliui.
Velniai betgi jo nerovė; suėmė paprastoji policija ir teisė: už nematytą žiaurumą davė jam iki gyvos galvos sunkiųjų darbų katorgą ir Sibiriją.
Pirmos ir paskutinės žinios iš Puzionių buvo: Dėdienei širdis plyšo – ją užmušė apopleksija išgirdus, kas atsitiko; o Anelja Šnervienė pamišo – užkando žadą ir nebeima valgio. Tokią ją Kepelės beparsivežė unt sau.
Užkando žadą ir Jonas visoms trims dešimtims metų.
Kartais ir be velnio velniškai padaroma.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Jonas užmuša Kazį? Ar pasakotojas leidžia jį vienareikšmiškai pasmerkti?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Jonas pats jau brandino mintį „pašalinti kliūtį, Aneljos vyrą“, o Kazys, nežinodamas, ką daryti, buvo pasiryžęs mirti ir nepalikti „džiūgaujančio savo priešininko“, todėl į vežimą įsimetė geležį. Tačiau pakeliui jis pasuka į Pempynę „nesąmoningai“ ir, išgirdęs pempes, viską pamiršta. Jonas pamato pažįstamą Kazio pozą ir geležį, jam blyksteli „Muš...“, ir jis smogia pirmas. Pasakotojas nesušvelnina žiaurumo, bet parodo, kad žudikas veikė iš baimės ir aistros, o abiejų draugų ketinimai buvo tamsūs. Todėl tragedija kyla iš visos aistrų grandinės, nors smogė Jonas.
Rašiniui: Kaltė
2. Kokią reikšmę apysakoje turi Pempynė ir pempių šauksmas?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Pempynė yra draugų jaunystės vieta: ten jie braidydavo, juokdavosi ir nedrįsdavo paliesti nė vieno lizdo, todėl „čia tikrai auklėjos, gerėjo, žmoniškėjo“. Pempių „Gyvi gyvi gyvi!“ tada skambėjo kaip draugiškas pasveikinimas. Kai Jonas bėga pas kunigą ir kai užmuša Kazį, tas pats klyksmas jam virsta velnių balsu. Taip gamta tampa veikėjų sąžinės veidrodžiu: ji nepasikeitė, pasikeitė jie patys. Žmogžudystė įvyksta būtent tyriausioje jų vietoje, todėl kontrastas dar skaudesnis.
Rašiniui: GamtaKaltė
3. Ką reiškia paskutinis apysakos sakinys „Kartais ir be velnio velniškai padaroma“?
Rašiniui: KaltėDora
4. Kodėl Jonas Butkys tampa nebyliu? Ką reiškia jo tyla?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Paskutiniai Jono žodžiai buvo ištarti pempėms prie užmušto draugo: „Tai buvo paskutinieji Jono Butkio, puzionies, žodžiai, ištarti šiam pasauliui.“ Po katorgos jis „Užkando žadą (...) visoms trims dešimtims metų“: elgetauja, į nieką nereaguoja, tyli net prašomas persižegnoti. Tyla tampa bausme, kurią jis pats sau skiria. Tik mirdamas, prie kunigo, jis sušnabžda savo kaltę, ir kunigas jam atleidžia: „Atkentėjai, nabagel, kad ir daug bloga padaręs“. Taip rėmas užsidaro, o kaltės istorija baigiasi atgaila.
Rašiniui: KaltėTikėjimas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.
Perskaitei. Kitas žingsnis
Ką „Nebylys“ duoda rašiniui
Per VBE gali tekti svarstyti problemą, remiantis skaitytais kūriniais. Pasitreniruok: atsakyk į klausimą remdamasis šiuo kūriniu ir bent viena citata.