Jonas pats jau brandino mintį „pašalinti kliūtį, Aneljos vyrą“, o Kazys, nežinodamas, ką daryti, buvo pasiryžęs mirti ir nepalikti „džiūgaujančio savo priešininko“, todėl į vežimą įsimetė geležį. Tačiau pakeliui jis pasuka į Pempynę „nesąmoningai“ ir, išgirdęs pempes, viską pamiršta. Jonas pamato pažįstamą Kazio pozą ir geležį, jam blyksteli „Muš...“, ir jis smogia pirmas. Pasakotojas nesušvelnina žiaurumo, bet parodo, kad žudikas veikė iš baimės ir aistros, o abiejų draugų ketinimai buvo tamsūs. Todėl tragedija kyla iš visos aistrų grandinės, nors smogė Jonas.

Pempynė yra draugų jaunystės vieta: ten jie braidydavo, juokdavosi ir nedrįsdavo paliesti nė vieno lizdo, todėl „čia tikrai auklėjos, gerėjo, žmoniškėjo“. Pempių „Gyvi gyvi gyvi!“ tada skambėjo kaip draugiškas pasveikinimas. Kai Jonas bėga pas kunigą ir kai užmuša Kazį, tas pats klyksmas jam virsta velnių balsu. Taip gamta tampa veikėjų sąžinės veidrodžiu: ji nepasikeitė, pasikeitė jie patys. Žmogžudystė įvyksta būtent tyriausioje jų vietoje, todėl kontrastas dar skaudesnis.

Paskutiniai Jono žodžiai buvo ištarti pempėms prie užmušto draugo: „Tai buvo paskutinieji Jono Butkio, puzionies, žodžiai, ištarti šiam pasauliui.“ Po katorgos jis „Užkando žadą (...) visoms trims dešimtims metų“: elgetauja, į nieką nereaguoja, tyli net prašomas persižegnoti. Tyla tampa bausme, kurią jis pats sau skiria. Tik mirdamas, prie kunigo, jis sušnabžda savo kaltę, ir kunigas jam atleidžia: „Atkentėjai, nabagel, kad ir daug bloga padaręs“. Taip rėmas užsidaro, o kaltės istorija baigiasi atgaila.