Už pagalbą vesti Marcelę Baltaragis pažada velniui tai, ko dar neturi, bet turės vedęs, ir tik žmonai mirus supranta, kad pažadėjo būsimą dukterį. Laimė trunka vos metus, o paskui jis dvylika metų graužiasi ir žyla. Apgavęs velnį Uršule, jis tik atideda bausmę. Pinčukas, supratęs apgaulę, keršija, trukdo piršliams ir padeda pavogti Girdvainio žirgus. Pabaigoje Baltaragis sako, kad dukterį pražudė jis pats. Kaltės nepavyksta suversti kitam.

Girdvainiui išbėgus paskui žirgus, Jurga viena, iškėlusi galvą, grįžta namo ir tris savaites verkia laukdama. Paskui ji sako tėvui, kad jai nereikia jaunikio, kuris dėl arklių ją pametė. Kai Anupras prašo jos surasti Girdvainį ir savo meile jį išgelbėti, ji atsisako ir sako greičiau tekėsianti už Jurgučio. Vis dėlto ji jo laukia ir sapnuoja. Pasakotojas sako, kad jos širdyje pakaitomis viršų ima meilė ir neapykanta, nuolankumas ir išdidumas. Paskutinę naktį ji nugali įžeistą širdį ir išbėga pasitikti jaunikio, bet jau per vėlu.

Audros naktį Jurga žūva ežere, Girdvainis randamas po nugriuvusia pušimi, o Pinčukas ant malūno sparno tyčiojasi iš tėvo. Perkūnas trenkia į malūną ir nugramzdina velnią kiaurai žemę, bet kartu žūsta ir Jurgutis, o sielvarto sustingdytas Baltaragis pavirsta akmeniu. Blogis nubaudžiamas, tačiau išgelbėti nieko nepavyksta. Romanas baigiasi kaip padavimas: kas pavasarį Baltaragio akmuo verkia, o iš ežero pakilę obuolmušiai neša jaunikį su nuotaka tuoktis. Galima sakyti, kad žmonių laimė lieka tik pasakoje, o kaltės pasekmės lieka amžinai.