Po žmogžudystės Raskolnikovas nualpsta policijoje, o daiktus ir piniginę paslepia po akmeniu, net nepažiūrėjęs, kiek joje pinigų. Ant tilto vežikas perlieja jį botagu, o nepažįstama moteris įspraudžia jam į ranką dvidešimt kapeikų. Monetą jis įmeta į Nevą, ir jam atrodo, kad tą akimirką atsiskyrė nuo visų ir visko. Net žmogaus gerumo jis nebegali priimti, nes nusikaltimas jį atskyrė nuo žmonių.

Straipsnyje jis rašė, kad nepaprastas žmogus savo sąžinės leidimu gali peržengti kliūtis, jei to reikia jo idėjai. Soniai jis vardija vis kitas priežastis: norėjo padėti motinai, pradėti karjerą, klausė savęs, ar Napoleonas būtų dvejojęs. Kai jis sako nužudęs tik kenksmingą utėlę, Sonia sušunka, kad tai buvo žmogus, ir jis tai pripažįsta. Galiausiai jis sako norėjęs tik išdrįsti ir nužudęs ne senę, o save. Teorija apie mažiau vertus žmones neatlaiko.

Porfirijaus paklaustas Raskolnikovas sako tikįs Lozoriaus prisikėlimą. Pirmą kartą atėjęs pas Sonią, jis priverčia ją perskaityti šią vietą iš Naujojo Testamento, kurį jai atnešė Lizaveta. Tikėjimas padeda Soniai ištverti skurdą, o Raskolnikovui ji liepia eiti į kryžkelę, pabučiuoti žemę ir viešai prisipažinti. Epiloge ta pati knyga guli jam po pagalve, o romanas baigiasi mintimi, kad prasideda nauja istorija apie žmogaus atsinaujinimą. Lozoriaus istorija tampa viltimi, kad prisikelti gali ir Raskolnikovas.