Antrą dieną marlinas išnyra, ir senis pamato, kad žuvis ilgesnė už jo laivelį. Kuo ilgiau trunka kova, tuo labiau jis žuvį gerbia ir jos gaili, tarsi ji būtų jo draugė, bet vis tiek nori ją nugalėti. Jūra senį ir maitina, ir išbando. Žmogus, kuris gyvena iš gamtos, išmoksta pagarbos tam, su kuo kovoja.

Žvejai išmatuoja griaučius ir sužino, kad žuvis buvo aštuoniolikos pėdų, maždaug penkių su puse metro ilgio, o Manolinas, pamatęs, kaip senis nukentėjo, apsiverkia. Turistai tuos pačius griaučius palaiko ryklio liekanomis, nes nežino, ką senis iškentė. Laimikio Santjagas neišsaugojo. Pašaliniam žmogui griaučiai nieko nesako, o senio vertę parodo ištvermė trijų dienų kovoje.

Santjagas sapnuoja liūtus, kuriuos jaunystėje matė Afrikos pakrantėje. Liūtus jis sapnuoja prieš išplaukdamas, užmigęs po pokalbio su berniuku, ir pačioje pabaigoje, kai pralaimėjęs rykliams parsigauna į lūšną. Senas žvejys tebėra stiprus, bet rykliams atsispirti nebepajėgia, o sapnuose jam lieka jaunystė. Apysaka baigiasi tuo pačiu sapnu, ir tai dera su Santjago tikėjimu, kad žmogų galima sunaikinti, bet negalima nugalėti.