Ir nei art, nei sėt, nei ką suvalyt neprivalėt;
Nės jums dievs taip dovytis ir dirbt nepaskyrė,
Bet be rūpesčių jus išlaikyt pažadėjo.
Mes griešni siratos, mes biedni nabagėliai
Rods valnybės jūsiškos pasidžiaugti negalim.
Išgi mažų dienų mus skaudžios vargina bėdos
Ir iki mirštant mūčyt mūsų dūšias nesiliauja.
Taip, kaip žinom, ir jau vėl pasibaigusį metą
Tuo po Velykų, maisto dėl, trūsinėti pradėjom
Ir daug prakaito per visą vasarą mielą
Dirbdami nuo karštų veidelių mūsų nušluostėm,
Ik zopostėliui ką susirinkom ir pakavojom.
Taipgi dabar, jau rudenį su svodboms nulydėję
Ir kaimyniškai bei viežlybai pasidžiaugę,
Rūpinkimės zopostą dar pasilikusį čėdyt
Ir kad ką gardžiai pasikepsim ar išsivirsim,
Vis rytojaus ir kitų dienų paminėkim.
Nėsa dar ilgs pažygys, iki vėl vasarėlę sulauksim
Ir šviežius valgius į puodus kraudami virsim.
Nugi dabar vėl skirkimės ir su padėjimu dievo
Skubinkimės savo padarynes pamaži pasiprovyt;
Nės saulelė vėl pusnynus pradeda gandint
Ir jau vieversiai linksmai lakstydami čypsi.
Vei, vasarėlė jau pamaži prisiartina miela
Ir, kas mūsų zopostams reiks, vėl žada parūpint.
Bet be tavęs, tu dangiškasis mūsų tėtuti,
Nieks negal mums tekt, ką miela vasara žada.
Ką mums mačys priprovos, ką mūsų trūseliai?
Ar kad, sėtuves ir naujus noragus nusipirkę,
Art išsitrauksim ir grūdelius kaip reik pasisėsim?
Vislab bus niekai, ką veiksim argi pradėsim,
Kad žegnojanti rankelė tavo negelbės.
Tu mus išlaikei per visą prašokusį metą,
Tu dar ir toliaus mus išlaikyti galėsi.
Ką mums vasara duos, mes rods numanyti negalim,
Bet tu jau žinai, kiek mums reikės, surokavęs.
Mes glūpi daiktai n'išmanom tavo davadą;
Ir tavo mislys neigi bedugniai mums pasirodo,
Kad mes kartais per giliai pasidrąsinę žiūrim.
Taigi, tėtuti, toliaus už kožną reikalą mūsų
Rūpink tėviškai, kad vėl jau vasara rasis
Ir mes vėlei ant laukų trūsinėdami vargsim."
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip baigiasi „Metai“ ir kodėl pabaigoje nėra atomazgos?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Lauras užsipuola prancūzus ir vokiečius, kurie šaiposi iš lietuvninkų, o patys mielai valgo jų duoną ir dešras. Selmas jį pataiso: prancūzas, prisiėdęs varlių, ir lietuvninkas, prisivalgęs lašinių, jeigu pamiršta Dievą, abu „neverts, kad plutą nukąstų“. Paskui Selmas senųjų vardu kalba apie prabėgusią jaunystę, o jo kalba virsta malda: Dievas išlaikė per praėjusius metus, išlaikys ir toliau. Pabaigoje saulė vėl tirpdo pusnynus, čypsi vieversiai, ir vėl reikės vargti laukuose. Siužeto, kuris turėtų atomazgą, poemoje nėra; poemą laiko metų laikų, darbų ir žmogaus amžiaus ratas.
Rašiniui: DarbasGamtaTikėjimas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.
Perskaitei. Kitas žingsnis
Ką „Metai“ duoda rašiniui
Per VBE gali tekti svarstyti problemą, remiantis skaitytais kūriniais. Pasitreniruok: atsakyk į klausimą remdamasis šiuo kūriniu ir bent viena citata.