Užpustyti keliai ir takeliai, –
Kur ėjai žygiavai – nežymu.
Pusnimis horizontai nubalę
Dvelkia šaltu nauju gaivumu.
Mano žemė – įmigusi lokė, –
Rytmetį nieks pėdų neatras.
Baltos pusnys, mane jūs užklokit,
Suvynioję į sniego skaras.
Maskva, 1944.
Virkdo vėjas
Virkdo vėjas Vėlinių vėles.
Vasarėlė mirė per anksti...
Mes po tankais guldėm galveles,
Ištaškyti mes, nepakasti.
Kai ugnis ugniakure jauki
Linksminas naujakurio namuos,
Šaižūs žvirgždai graužia mums akis,
Bąla šąla kaulai pūdymuos.
Nulinguos per žemę rudenys,
Baltos žiemos, kaitrios vasaros,
Trankiais vėjais nepabudinęs,
Per kapus mūs žengs pavasaris.
Gal paklaus rugiuos melsva gėlė,
Gal paklaus per šventę vėliava:
Ar tau gera smėlyje gulėt?
Ar žemelė tėviškės lengva?
1944.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kas kalba eilėraščiuose „Mes eiliniai“ ir „Virkdo vėjas“ ir ką jie sako gyviesiems?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Abiejuose kalba žuvę kariai. Eilėraštyje „Mes eiliniai“ jie sako: „Jie ateis, mus negyvus pakeis. / Mes nebūsim nė vienas tarp jų.“ Eilinis kare „nežymus“, jo vardo dainose neminės, bet tokių daug, jie krito „pulkais“ ir kūnais nugrindė tiltus. Eilėraštyje „Virkdo vėjas“ jie guli „Ištaškyti (...) nepakasti“, kol naujakurio namuose dega jauki ugnis. Abiejuose eilėraščiuose gyvieji vėl kuria namus, o žuvusieji lieka nepalaidoti laukuose.
Rašiniui: IstorijaŽmogaus vertė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.
Perskaitei. Kitas žingsnis
Ką „Prie didelio kelio“ duoda rašiniui
Per VBE gali tekti svarstyti problemą, remiantis skaitytais kūriniais. Pasitreniruok: atsakyk į klausimą remdamasis šiuo kūriniu ir bent viena citata.