Pesimizmo himnai100% kūrinio
94 psl.

Palaimintas būki, žmogaus nežinojime,

Nei savo gimimo, nei savo mirties,

Nei savo likimo vienatvės klajojime,

Nei savo menkystės džiaugsme ar vaitojime,–

Nei ką tu prakeikei, nei kam tu meldies.

Vedi tu bedugnėmis kelią man tiesdamas,

Kaip vergą per drėgnus ir juodus urvus,

Vilingais miražais gyvenimui šviesdamas,

Sapnais į nežinomus pasviečius kviesdamas,

Kol siela prie kapo ir kryžiaus pabus.

Tada gal patirsiu, kad visas gyvenimas

Nevertas nei juoko, nei lašo aukos,

O mano gimimas, mirtis ir išganymas,

Kaip amžinas dieviškas jausmas ir manymas,

Per amžius Kūrėjo krūtinėj liepsnos.

Bet šiandien lenkiuosi prieš didelę paslaptį,

Kur degina kraują gyvybės alkiu–

Ir vėl nenutilsiančiu laimės ieškojimu,

Likimo slaptų ištarmių nežinojimu

Prie kapo ir kryžiaus vienatvėj žengiu.

6

95 psl.

Trumpo gyvenimo didė menkysta!

Kaip tu plati ir galinga esi!

Tavo šešėliuose gyvastys vysta,

Merkiasi žvaigždės ir saulė šviesi.

Kaip gi tu pavergei dvasios laisvūną

Didžio pasaulio garbingą valdovą:

Kilnūs jo sostai paniekinti žūna,

Kyla vergai į maištingąją kovą.

Ė, nenurimstančios dvasios laisvūne!

Tavo skausmų ir laimėjimų žygiai

Puošia padangių aukščiausią viršūnę,

Skamba jų posmais aidai šimtastygiai.

Tu gi patsai vien šešėlio šešėlis,

Kurs savo vardo minioj nepažįsta: –

Klaidžioji gūdžiai pasauliui iškėlęs

Trumpo gyvenimo didę menkystą.

1925.

Pabaiga

96 psl.

Praėjusio meto jau nykstančius žemės sapnus

Dainuoti baigiu.

Užversiu tiesiai ir kreivai išrašytus lapus

Šypsniu palankiu.

Dvasia jau, kaip paukštis, pajuto ateinančio ryto

Naujus Pranešėjus –

Ir merdinčio vakaro neišgyventa žaizda

Paliovė skaudėjus.

Giedrėjančia giesme kilniai pasitiksiu tave,

Slaptingas rytojau.

Pamynęs po kojų suvytusį puotos vainiką,

Aukštai atsistojau.

Trumputės minutos, susmulkinę žemės dienas,

Taksėdamos slenka, –

Ir visa, kuo sirgo, ir liūdo, ir džiaugės širdis

Taip smulku ir menka, –

Kad rodosi nėr ko atleisti, nė melst atleidimo:

Nebuvo kalčių!

Jei buvo, tai vien tik širdies daugiabalsė kalba:

Myliu ir jaučiu.

1923.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kaip rinkinio pavadinimą „Tarp dviejų aušrų“ padeda suprasti pirmasis jo tekstas ir kaip į jį atsako paskutinis eilėraštis „Pabaiga“?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Pirmajame tekste žmogus rytuose nuspėja artėjančią šviesą, bet jame atgyja vakarų atošvaistos, daiktai jo regėjime dvilypuojasi, ir tekstas baigiasi žodžiais „tau be galo liūdna“. Jis atsidūręs tarp to, kas baigiasi, ir to, kas dar neprasidėjo, ir nė vienai šviesai iki galo nepriklauso. Eilėraštyje „Pabaiga“ lyrinis subjektas baigia dainuoti praėjusio meto žemės sapnus, jo dvasia kaip paukštis pajunta ateinančio ryto pranešėjus, o merdinčio vakaro žaizda paliovė skaudėjus. Taip rinkinys eina nuo nerimo ir liūdesio prie ramybės ir naujos aušros.

2. Kuo skiriasi lyrinio subjekto santykis su tuo, kas aukščiau žmogaus, eilėraštyje „Rūpintojėlis“ ir cikle „Pesimizmo himnai“?

Pasirink atsakymą

Rašiniui: Tikėjimas

3. Kokia nuotaika vyrauja eilėraštyje „Pabaiga“, kuriuo baigiasi rinkinys?

Pasirink atsakymą

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.

Perskaitei. Kitas žingsnis

Ką „Tarp dviejų aušrų“ (eilėraščiai) duoda rašiniui

Per VBE gali tekti svarstyti problemą, remiantis skaitytais kūriniais. Pasitreniruok: atsakyk į klausimą remdamasis šiuo kūriniu ir bent viena citata.

  • Ką kūrėjas paaukoja dėl kūrybos?

    Tema: Kūrėjas

  • Ar žmogus gali likti laisvas nelaisvėje?

    Tema: Laisvė

  • Ar tikėjimas žmogui yra atrama, ar našta?

    Tema: Tikėjimas