Palaimintas būki, žmogaus nežinojime,
Nei savo gimimo, nei savo mirties,
Nei savo likimo vienatvės klajojime,
Nei savo menkystės džiaugsme ar vaitojime,–
Nei ką tu prakeikei, nei kam tu meldies.
Vedi tu bedugnėmis kelią man tiesdamas,
Kaip vergą per drėgnus ir juodus urvus,
Vilingais miražais gyvenimui šviesdamas,
Sapnais į nežinomus pasviečius kviesdamas,
Kol siela prie kapo ir kryžiaus pabus.
Tada gal patirsiu, kad visas gyvenimas
Nevertas nei juoko, nei lašo aukos,
O mano gimimas, mirtis ir išganymas,
Kaip amžinas dieviškas jausmas ir manymas,
Per amžius Kūrėjo krūtinėj liepsnos.
Bet šiandien lenkiuosi prieš didelę paslaptį,
Kur degina kraują gyvybės alkiu–
Ir vėl nenutilsiančiu laimės ieškojimu,
Likimo slaptų ištarmių nežinojimu
Prie kapo ir kryžiaus vienatvėj žengiu.
6
Trumpo gyvenimo didė menkysta!
Kaip tu plati ir galinga esi!
Tavo šešėliuose gyvastys vysta,
Merkiasi žvaigždės ir saulė šviesi.
Kaip gi tu pavergei dvasios laisvūną
Didžio pasaulio garbingą valdovą:
Kilnūs jo sostai paniekinti žūna,
Kyla vergai į maištingąją kovą.
Ė, nenurimstančios dvasios laisvūne!
Tavo skausmų ir laimėjimų žygiai
Puošia padangių aukščiausią viršūnę,
Skamba jų posmais aidai šimtastygiai.
Tu gi patsai vien šešėlio šešėlis,
Kurs savo vardo minioj nepažįsta: –
Klaidžioji gūdžiai pasauliui iškėlęs
Trumpo gyvenimo didę menkystą.
1925.
Pabaiga
Praėjusio meto jau nykstančius žemės sapnus
Dainuoti baigiu.
Užversiu tiesiai ir kreivai išrašytus lapus
Šypsniu palankiu.
Dvasia jau, kaip paukštis, pajuto ateinančio ryto
Naujus Pranešėjus –
Ir merdinčio vakaro neišgyventa žaizda
Paliovė skaudėjus.
Giedrėjančia giesme kilniai pasitiksiu tave,
Slaptingas rytojau.
Pamynęs po kojų suvytusį puotos vainiką,
Aukštai atsistojau.
Trumputės minutos, susmulkinę žemės dienas,
Taksėdamos slenka, –
Ir visa, kuo sirgo, ir liūdo, ir džiaugės širdis
Taip smulku ir menka, –
Kad rodosi nėr ko atleisti, nė melst atleidimo:
Nebuvo kalčių!
Jei buvo, tai vien tik širdies daugiabalsė kalba:
Myliu ir jaučiu.
1923.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip rinkinio pavadinimą „Tarp dviejų aušrų“ padeda suprasti pirmasis jo tekstas ir kaip į jį atsako paskutinis eilėraštis „Pabaiga“?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Pirmajame tekste žmogus rytuose nuspėja artėjančią šviesą, bet jame atgyja vakarų atošvaistos, daiktai jo regėjime dvilypuojasi, ir tekstas baigiasi žodžiais „tau be galo liūdna“. Jis atsidūręs tarp to, kas baigiasi, ir to, kas dar neprasidėjo, ir nė vienai šviesai iki galo nepriklauso. Eilėraštyje „Pabaiga“ lyrinis subjektas baigia dainuoti praėjusio meto žemės sapnus, jo dvasia kaip paukštis pajunta ateinančio ryto pranešėjus, o merdinčio vakaro žaizda paliovė skaudėjus. Taip rinkinys eina nuo nerimo ir liūdesio prie ramybės ir naujos aušros.
2. Kuo skiriasi lyrinio subjekto santykis su tuo, kas aukščiau žmogaus, eilėraštyje „Rūpintojėlis“ ir cikle „Pesimizmo himnai“?
Rašiniui: Tikėjimas
3. Kokia nuotaika vyrauja eilėraštyje „Pabaiga“, kuriuo baigiasi rinkinys?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.
Perskaitei. Kitas žingsnis
Ką „Tarp dviejų aušrų“ (eilėraščiai) duoda rašiniui
Per VBE gali tekti svarstyti problemą, remiantis skaitytais kūriniais. Pasitreniruok: atsakyk į klausimą remdamasis šiuo kūriniu ir bent viena citata.