Tučtujau kap imti nuim suopulį nu širdijs. Kų čia aš, menks vabals, kap tas kad saki, nuoru gyventi nekentiejįs, kad pats viešpats dijvas ir anuo švenčiausiuoji muotineli tijk kentieje. Tik diekavuoti ir diekavuoti munij rek puonou dijvou. Vijnc palikau, senc, menks, vo del tuo nie badu nemirštu, nie niekur nieka Yra gerų žmuonių, apveiz muni, turu pastuogį. Ačiū puonou dijvou už visas luoskas!“
Senelis mėgsta pasikalbėti. Per dienų dienas pats vienas savo trobelėje, tik su „dūšelėmis“; eite retai teišeina, nes kojos silpnos, o kadangi yra kurčias, tai nelabai kas tenori su juo kalbėtis. Todėl, manęs pas save sulaukęs ar čia atėjęs, šneka ir šneka.
Kartais gaunu ir prisijuokti. Šiandien pasigyrė senelis, kad jam peršą kažką. - Bet aš nie klausyti nenoru. Apie smertį rek jau munij mislyti, ne apie ženatvį. Kad aš nežanijaus, kap munuoji mire, išbuvau, kap tas kad saki, devyniuolika metų, aš dabar, mat, žanysious! Kad būčiau noriejįs, tumet pinkias būčiau gavįs.
Apyaklis, kurčias, vos paeina, bet turi žemės sklypelį, tai kuo ne jaunikis?
Nuostabi mįslė yra žmogaus siela. Kas, rodos, gali būti išlaidesnis už Liudviką, o tačiau jis irituojasi pamatęs, kad duodu ko nors pavargėliams. Širdį turi gerą ir pats duoda, kam reikia ir kam nereikia, tai kodėl? Mano nuomone, ir čia ta pati priežastis: jis nori savo žmonoje rasti tų ypatybių, kurių pats stinga, ir dar iškeltų lig aukščiausios potencijos. Tuomet būtų buvus išlaikyta pusiausvyra, ir ką vienas būtų sugadinęs, tą antras būtų pataisęs.
Gerai sako Karusia, aš iš tikro esu nevykusi žmona Liudvikui, nes nesistengiu pataisyti to, ką jis gadina. Aš tik stengiuos davinėti taip, kad Liudvikas nematytų. Valandomis niekinu save už tai, o kartais man rodos, kad tai vienintelis kelias sugyventi su kits kitu: vengti iritacijos ir daryti, ką liepia sąžinė. Nežinau nieko. Tiek težinau, kad nemoku atvirai priešintis ir pasiduodu čia savo prigimčiai, panašiai į prigimtį straigės, kuri, su mažiausia kliūtimi susidūrus, kuo greičiausiai lenda į savo kaušą, ir jei ką daro, tai giliai pasislėpusi.
Pilku rūku apsiaustas šiandien visas pasaulis, ir mane visą apsiautė rudens nuotaika. Klevų alėja nutiesta mirusių lapų auksiniu kilimu, o ant jo šen ir ten raudonuoja purpuriniai taškai, lyg kraujo lašai, išvarvėję iš sužeistos širdies. Ilgesys skverbiasi į visus sielos užkampius. Ilgu viso ko: saulėtų vasaros dienų, jau nuskendusių amžinybėje, ir tų mirusių lapų, ir nužydėjusių gėlių, ir debesėlių, nuplaukusių į nežinomą tolį, ir išlėkusių į dausas paukščių...
Rudenio pilką dienelę
per ūkanotus laukus
ir per nuliūdusį mišką
eina lėtai Ilgesys.
Medžiai visi apsiverkę...
Ašaros krint nuo šakų,
sunkias į motiną žemę.
Ak! čia nerasi smiltelio,
kurs kitą sykį nebūtų
vaikščiojęs šitais laukais,
kuris nebūtų čia verkęs,
kaip mano štai Ilgesys.
Žingsniais tyliais, sopulingais
eina lėtai Ilgesys.
Bet akys liūdnos, svajingos
lekia strėla į tolybę,
veržiasi per pilką rūką,
veržias per verkiantį mišką
tolimon mėlynon erdvėn.
Bet, visą žemę aplėkę,
nieko neranda, ak nieko,
kas jas galėtų pasotint,
kas jas galėtų nutildyt.
O sunkus kryžius taip spaudžia,
o kojos plūsta kraujais.
Tuomet, išskėtęs sparnus,
kyla nuo žemės aukštyn Ilgesys.
Kryžius jau tartum plunksnelė,
kruvinos kojos nebskauda.
Lekia aukščiau vis, aukščiau.
Pro auksaveides žvaigždes,
pro saulės dievišką akį,
dar vis aukščiau. Ant tų žvaigždžių
ieško kitų, liepsnotesnių,
ant saulės amžinos ieško
jis Saulių Saulės...
* * *
Mūsų svečiai ketino viešėti pas dėdę Aleksandrą visą savaitę. Todėl didelis buvo mūsų nustebimas, kai penktos dienos pavakarį privažiavo karieta, o joje - ciocia Karusia, dėdė Boleś, Žužu ir tarnaitė.
- Nesitikėjot taip greit mūsų sulaukti. Matot, pasiilgome jūsų ir parvažiavome greičiau, - tarė ciocia.
- Gerai sako Karusia, - pridūrė dėdė, - pasiilgome. Tiesą pasakius, nepaisant viso ko, pas jus geriausia.
Ciociai persirėdžius ir su darbeliu rankoj atsisėdus kanapoje, prasidėjo kalbos apie vaišes pas dėdę Aleksandrą. Ciocia ėmė stebėtis, kokia ta Aleksandrienė esanti nepaprasta, ideali žmona, ideali šeimininkė, kokia visur esanti tvarka, nė vienas trupinėlis neinąs niekais. Koks vaikų auklėjimas! Ir norint negalima esą nieko prikišti. Per visą laiką negirdėjusi iš jų nė vieno žemaitiško žodžio, užtai prancūziškai kalbą jau visai sklandžiai.
Čia dėdė pertraukė ciocią.
- Kam perdedi, Karusiu? Apie vaikus geriau tylėk. Tegu jie sau nors ištisą dieną kalbas žemaitiškai, bet teneesie tokie pasileidę, kaip tas jų vyresnysis sūnus. Tiesiog bjaurus berniukas! Įsivaizduokit, įsivogė į mano kambarį, atidarė mano neseserą, viską išmėtė, o vieną nagų šlifuojamąjį pabūklėlį sulaužė. Žinot, tie mano gražieji, tokie brangūs pabūklėliai, dramblio kaulo. Negirdėtas įžūlumas! Pareikalavau, kad duotų jam rykščių. Kitaip, kuo jis užaugs? Bet abejoju, ar tai įvyko, nes iš viso ko matyti, kad tai motinos lepinamas valiūkėlis. Dar gerai, kad pats pamačiau jį išeinant iš mano kambario, būtų sakę, kad tai ne jo darbas. Puikus egzempliorius auga, nėra ką sakyti!
- Dabar tu perdedi, Bolesiu, - tarė ciocia. - Ką darysi? Labai gyvo būdo berniukas. Bet apskritai viskas ten labai, labai comme il faut.
- Ką darysi, kad ir Aleksandras - gal taip pat dėl savo būdo gyvumo - kartais pasako tai, ko sakyti nepritiktų. Žinoma, aš čia nieko nepadarysiu, tik konstatuoju faktą, kad Aleksandrui toli lig to meilumo ir vaišingumo, kuriuo pasižymi Liudvikas. O ir Aleksandrienė su visu savo taigojimu nėra tokia švelni, kaip Liudvikienė. Dėl to ir sugrįžau greičiau.
- Taip. Aleksandro liežuvėlis kartais mažumą per smailus, - tarė ciocia. - Užtai Aleksandrienės ypatybės išlygina visas nelygybes. Ak, kad šiame pasaulyje dažniausiai taip keistai jungiasi moterystės ir taip retai teviešpatauja jose harmonija! - giliai atsiduso ciocia.
Po tėvelio šviesiais ūsais klaidžiojo linksma šypsena.
* * *
Dieve, dieve, koks perkūnas kabojo viršum mano galvos ir kokia laimė, kad jis ant manęs nenukrito! Tai mamatės mylinti rankelė nuvarė jį nuo manęs.
Po pietų, kai visi sėdėjo salone, ciocia pašaukė mane ir tarė:
- Kadangi mano sumanymas liečia tave, tai pasiklausyk ir tu.
Paskui kalbėjo toliau:
- Irusia jau didelė mergelė, jau pabaigė aštuonerius metus, laikas jai mokytis kaip reikiant. Dėl to mudu su Bolesiu, norėdami palengvinti jums sunkų vaikų auklėjimo uždavinį, nutarėme pasiimti ją pas save. Boleś su savo aukso širdimi noromis sutiko. Man be galo rūpi, kad mano tokie artimi giminaičiai gautų tinkamą auklėjimą ir mokslą, tad lavinsime Irusią kuo rūpestingiausiai. Turės prancūzę boną, geriausius mokytojus, muzikos lekcijas. Ir šiaipjau elgsimės su ja kaip su tikrąja dukterimi. O jei ji stengsis būti gera ir paklusni, duosime ne tik mokslą, bet dar kitokiu būdu aprūpinsime jos ateitį.
- Irusia atrodo rimta ir mandagi mergelė, - tarė dėdė Boleś, - todėl tikiuos, kad netieks mums nemalonumų ir mokės įvertinti tai, ką jai padarysime.
Man ūmai pasirodė, kad mane kažkas stumia į baisią, juodą duobę. Pagrobiau mamatės ranką ir, prisiglaudusi prie jos, šnibždėjau:
- Juk neduosi manęs, mamate, juk neduosi!
O akys pilnos pribėgo ašarų. Tuo tarpu tėvelis tarė:
- Taip mane sugraudmo jūsų gerumas, kad nerandu žodžių savo dėkingumui išreikšti. Jūsų sumanymas toks netikėtas. Žinoma, skaudu mums būtų skirtis su Irusia, bet tai jos naudai. Žinau, kad pas jus bus kaip namie. Irusia, padėkok dėdei ir ciociai.
Nejudėjau iš vietos. Ašaros jau riedėjo man per veidą.
- Padėkok, Irusia, - tarė tyliai mamatė. - Ciocia ir dėdė trokšta tavo laimės.
Priėjau pirma prie ciocios.
- Ko verki, Irusia? - paklausė ji. - Ar nenori su mumis važiuoti?
- Man gaila mamatės... ir visų...
Čia ašaros taip gausiai ištryško, kad, nebegalėdama nė padėkoti dėdei, kuo greičiausiai išbėgau iš salono. Nika piešė vaikų kambaryje.
- Nika, Nika! mane ciocia vešis į Vilnių... aš pas juos visados gyvensiu... paliksiu jus visus, - sakiau kukčiodama.
- Nevažiuosi, Irusia, nebijok! Tėvelis ir mamatė tavęs neleis, - ramino Nika išsigandęs.
- Tėvelis jau leido...
- Tai mamatė neleis.
- Bet juk visados yra taip, kaip nori tėvelis. Aš nenoriu, Nika! Aš mirsiu be jūsų! Ir žinai, kaip ciocia nuolat bara, ir dėdė toks nervingas...
Nika pamąstė valandėlę.
- Neverk, Irusia. Aš žinau, ką padarysim. Ciociai ir dėdei išvažiuojant, tu pasislėpsi kur nors. Žinai, kur geriausia? Pas bobutę. Ten neieškos. O jei ateitų, tai užlįsi už žaliojo pečiaus. Neverk!
Bet manęs tas patarimas nepaguodė. Taip tik Nika tegali manyti, o aš jau žinau, kad jei mamatė ir tėvelis lieps važiuoti, tai ir reiks. Todėl, atsisėdus kertelėje, verkiau. Nika liovės piešęs ir sėdėjo susirūpinęs. Po valandėlės atėjo mamatė ir, glamonėdama mane, tarė:
- Neverk, Irusia, nevažiuosi. Mokysies čia pat, kol užaugsi didesnė.
- Ar tikrai neduosi manęs, mamate? - klausiau nušvitusiomis akimis, apkabinus mamatę.
Į kambarį įėjo tėvelis.
- Gražiai pasielgei, Irusia, tartum būtumei ne vyresnė už Jonelį. Ciocia daro tau tokią didelę malonę, o tu - tuojau birbti ir bėgti. Gražu! Ar bent supranti, kokią gėdą mums padarei?
Stovėjau išsigandusi, vėl nusiminusi, glausdamos prie mamatės.
- O tavo pasielgimo, Marynia, irgi kitaip negaliu pavadinti, kaip vaikišku. Juk tokio išlavinimo mes jai negalėsim duoti. Juk ir aš ją labai myliu, ir man be galo skaudu būtų su ja persiskirti, bet reikia savo egoizmą paaukoti vaiko gerovei.
- Ak, Liudvikai, kaip gali mane įtarti esant čia egoistę! Tiesa, būtų tai man baisus smūgis, bet persigalėčiau, jei to reikalautų Irusios laimė. Bet juk jie iškreips mūsų vaiko sielą! Ar to nesupranti? Kuo ji pavirs, augdama tokioje atmosferoje? Ne, ne, niekados! Geriau teneturie ji to aukšto išsilavinimo nei tos aprūpintos ateities, bet teturie tai, kas brangiausia. Juk visados yra taip, kaip tu nori, Liudvikai, bet šį kartą aš iš visų jėgų ginsiu savo teises.
Niekados dar nebuvau mačius mamatės tokios susijaudinusios. Visuomet tokia rami, dabar kalbėjo smarkiai ir griežtai; visuomet blankus jos veidas dabar buvo paraudęs.
- Egzageruoji, kaip visados, ir dėl to esi nesukalbama. Pirma nurimk, o paskui pakalbėsime, - tarė tėvelis ir išėjo.
Tačiau šį kartą įvyko tai, ko norėjo mamatė. Nežinau, kaip ji įtikino tėvelį, ką kalbėjo su ciocia, tik pasilikau namie.
Bet ciocios malonės visai netekau, ir per tas paskutiniąsias dienas ji su manim nebekalbėjo. Tik kelis kartus žiauriai pažiūrėjus į mane, tarė:
- Pasigailėsi kada nors, bet bus per vėlu.
Mamatei ciocia buvo šalta kaip ledas. O dėdė Boleś buvo toks, kaip visados, ir negalima buvo numanyti, ar jis pyksta, ar ne.
* * *
Jau ruduo - šlapias, purvinas, pilkas. Lytus barškina į rutes, vėjas daužo langines ir kaukia kamine, padangėse kabo storos debesų drobulės. Šiandien jau išvažiavo dėdė ir ciocia, o su jiedviem ir tėvelis palydėti jųdviejų lig pat Vilniaus. Tie patys arkliai rytoj atveš mums mokytoją. Kad ir bjaurus oras, mums labai linksma šiandien. Jaučiamės lyg paukščiai, išleisti iš narvelio: galime vėl bėgioti tutinėdami po visus kambarius, nebereikia per dienas glaustis po savo kambariukų kampelius, bijant įkyrėti svečiams; nebereikia bijoti kiekvieno judėjimo, ne tokio, kaip reikia, pamokslo nuo ciocios ir priekaištų, kad esą matyti, kokioje draugijoje mėgstame dažnai būti. Nika ir Jonelis tuojau ėmė naudotis ta laisve: salono viduryje pasikinkė ketvertą arklių, sukrovė aukštą karietą iš kėdžių ir, atsisėdę su ilgais botagais, važiuoja, balsingai varydami savo bėglius žirgus. Tarnaitės tvarko ciocios ir dėdės gyventus kambarius ir rengia kambarį mokytojai, o aš džiaugsminga padedu. Nešame su mamate porą gražių žolynėlių, kabiname ant sienos kilimą, tiesiame ant stalo staltiesę. Norėčiau, kad tai mokytojai būtų pas mus gražu ir gera, labai jos laukiu, nes mamatės draugė, kuri mums ją rekomendavo, rašė, kad esanti gera ir mylinti vaikus.
Ir mamatė šiandien linksma.
- Žinai, Irute, - tarė man, - dėlto gerai kartais, kad viskas pasaulyje praeina.
Pietūs buvo labai linksmi ir guvūs, nes, mamatės ir mūsų nuomone, reikėjo giliai atsikvėpti, taip ilgai išbuvus suvaržytiems.
Tuo tarpu lytus liovėsi dulksnojęs, ir žvilgterėjo saulė. Tad pavalgę, prikrautu krepšiuku nešini, visi išėjome pasivaikščioti.
Alėjose margi, lengvi, šnabždūs lapai pavirto šlapia ir sunkia nešvarios spalvos mase; murzinuose laukuose, tarp rugienų ražų, šen ir ten dreba liūdnos violetinės gėlelės - paskutinės rudens gėlės.
Liūdnas pasaulis - bet mums linksma: taip ilgai nevaikščiojome su mamate. Tad visur užeiname: ir pas senelį Lukošių, ir pas Topilę, ir pas bobutę, kol krepšiukas visai ištuštėjo.
Grįždama mamatė sako:
- O aš žinau, ko jūs dar labai trokštumėt, ir noriu jums to džiaugsmo patiekti. Pakelkit balių ir pakvieskit Žvirbliukus.
Ir buvo labai iškilni puota, nes nuo svečių buvo likę visokių skanių daiktų. Pavalgę šokome su Žvirbliukais, mamatei grojant. Sutemus ir mūsų svečiams išėjus, mamatė ėmė dainuoti Rudens dainą, o mes, sutūpę prie jos kojų, klausėmės.
Jau paskutiniai garsai nurimo,
Jau paskutiniai paukščiai išskrido… -
plaukė meilus mamatės balsas. Paskui, skausmingas, ašarotas, skundės:
Vien ilgesys mano lieka per amžius,
Amžiną ilgesį savo sieloj jaučiu…
Ak, kaip greitai jau!
Ak, kaip greitai jau!
Mirė paskutinis žemas tonas, lyg sužeistos širdies mirštamas dejavimas.
- Man labiausiai gaila, że już nas ostatnie ptaszki pożegnaly, - tarė Nika.
- Kai paukštelių nebėra, taip visur dabar tylu ir tuščia, - pasakiau aš.
- Ir visi lizdeliai tokie liūdni ir tušti, - pridūrė Jonelis.
- Viso ko gaila, vaikeliai, viso ko, - tarė mamatė.
- Žinai, mamate, ką aš pamąsčiau, - tarė Nika. - Mes čia sėdime, susitūpę į krūvelę prie tavęs, kaip tik paukšteliai lizdelyje.
- Ir taip pat trys, kaip tame lizdelyje vašoklėse.
- Tiesa, Nika, - tarė mamatė. - Esat mano brangiausieji paukšteliai, ir kaip mums gera drauge! Tai mūsų laimingiausi laikai - ir mano, ir jūsų. Bet ateis laikas - laikas taip greit lekia! - ir išskrisite iš lizdelio... ir tuščias paliks lizdelis...
- Kur mes skrisime, mamate?
- Kiekvienas sau. Mokytis, paskui darbuotis sau ir kitiems.
- O mes ir vėl parlėksime, mamate.
- Taip, bet jau nebegyvensime taip, kaip dabar. Tuščias ir liūdnas liks lizdelis. Ir tik mudu su tėveliu - du senu paukščiu - nuliūdę betupėsime. Ir kuomet nors parlėkę neberasite nė mudviejų... O gal rudens viesulas kurią juodą naktį sugriaus ir patį lizdelį... Norėčiau kartais sustabdyti tą beširdį laiką, vaikeliai, kad ilgiau būtumėt tokiais mažais paukšteliais ir ilgiau galėčiau jus laikyti apgūžusi.
- Ar nenori, mamate, kad mes užaugtume?
- Žinoma, kad noriu! Noriu ir nenoriu. Būsite tie patys, bet ne tokie pat. Ir mylimos jūsų akelės, kurias dabar bučiuoju, bus tos pačios, bet nebe taip žiūrės, ir jūsų šilkiniai plaukeliai nebe taip minkštai raitysis mano pirštuose.
- Mamate, kodėl sakei, kad, sugrįžę į lizdelį, gal nei tavęs, nei tėvelio nerasime? - paklausė Nika.
- Nes seni paukščiai išlekia ten, iš kur niekas nebegrįžta. Į tėvų dausas. Taip yra, vaikeliai. Ak, bet esti ir kitaip...
Ūmai antrame kambario gale kažkas stipriai pabarškino į langą. Mamatė krūptelėjo, visi išsigandę pašokome iš vietos ir nubėgome žiūrėti. Už lango juodavo naktis, ir nieko nebuvo matyti nei girdėti.
- Kas čia buvo? Kas čia buvo? - klausė mamatė neramiai. Jos akyse mačiau sopulingą išgąstį. - Koks tai buvo ženklas? Gal tai barškino likimas, kaip Bethoveno Likimo simfonijoje?
Ir, vėl atsisėdus už pianino, mamatė pradėjo groti tą gražiąją simfoniją. Bet atmintinai temokėjo nedaug, tad, pertraukus ją, ėmė austi kažkokią be galo liūdną melodiją ir dainuoti rečitatyvu:
Ak, kaip bijo širdis! Lyg paukštelis ji dreba, o viešpatie,
ateities juodai uždangai kabant prieš ją, nelaimingąją.
Kas ten slepias už jos? Kokios nuožmios baidyklės sutūpusios
budriai tyko užpulti mane, pro tą uždangą einančią?
Baisios galvos jau kilst, smailianagės jau tiesiasi letenos,
balti dantys jau blizga, jau skamba, jau žvanga jų piktjuokis...
Ak įsmigs tie nagai man į širdį - paukštelį bedrebantį;
ak, suspaus mane letenos kietos šaltam savo glėbyje!
Ir nėra man galios sustoti, ir nėra man galios išvengti.
Kiekviena sekundė arčiau mane neša jų baisiojo glėbio.
Šaltas prakaitas drėkina kaktą, širdis plakus liaujasi...
Geležinį baidyklių tų glėbį suminkštink, o viešpatie!
Taip liūdnai dainavo mamatė, o manyje kilo žinomas jausmas, kad visi mirs, o aš pasiliksiu viena.
Baisu man rados, ir tariau mamatei:
- Mamate, eikim iš čia prie žiburio.
Mamatė uždarė pianiną, ir nuėjome į valgomąjį, kur viršum stalo linksmai degė lempa, ant staliuko maloniai ūžė samovaras, o Nika su Joneliu, užsikvempę ant stalo, žiūrėjo kažkokius paveikslėlius.
* * *
Ir praėjo viskas, ir prabėgo... Praėjai ir tu, o motin mano, į dausas išlėkusi iš lizdo. Bet pirmiau dar išlėkė paukšteliai.
O lizdelį viesulas sudraskė...
* * *
Dabar visi jūs vėl drauge - lizdelį
susukę ten, kame jau nieks neirsta.
Girdi jau, motina, harmoniją stebuklingą,
kurios sugauti čia stengeis iškreiptą toną,
ir grožį jau matai, už viską čia gražesnį,
už Alpių ežerus, už veikalus artistų,
kurių čionai neteko tau regėti.
O aš - lizdelio mūsų paukštis paskutinis,
pats vienas čia palikęs taip ilgai,
skrendu pas jus, mamate, vis artyn, artyn...
Netrukus sunkūs plyš lėlutės-kūno vysčiai,
siela - drugys auksinis - nulėks pas jus į lizdą.
Tikiu: vėl kada nors paglostys mano veidą
rankelės tavo švelnios, kvapios kaip tos rožės,
ir tavo liūdnos akys man šypterės laimingai.
Prie rankų tų brangių pripuolus ilgioms lūpoms,
kaip Tomas viešpaties žaizdas kai palytėjo,
sušuksiu, laimėj skęsdama: Mamate mano!
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl mamatė, visada nusileidžianti vyrui, griežtai priešinasi, kai ciocia nori pasiimti Irusią?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Ciocia siūlo Irusiai prancūzę boną, geriausius mokytojus ir aprūpintą ateitį, o tėvelis tai vadina dideliu gerumu. Mamatė nėra egoistė: ji sako, kad persigalėtų, jei to reikalautų dukters laimė. Bet ji mato, kad ciocios namuose „iškreips mūsų vaiko sielą“: ten vertinamas luomas, išorė ir pataikavimas. Todėl ji pirmą kartą sako: „šį kartą aš iš visų jėgų ginsiu savo teises“. Ji gali nusileisti dėl savęs, bet ne tada, kai kalbama apie vaiko sielą.
Rašiniui: MeilėDoraLaisvė
2. Kaip apysakos pabaigoje prasmę įgauna lizdelio ir paukščių vaizdas?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Paskutinį vakarą mamatė vaikus vadina paukšteliais lizdelyje ir sako, kad jie išskris, o lizdelis liks tuščias, gal net jį sugriaus „rudens viesulas“. Beldimas į langą ją išgąsdina kaip likimo ženklas. Epiloge pasakotoja rašo, kad viskas praėjo: pirmiau išlėkė paukšteliai, paskui motina, o „lizdelį viesulas sudraskė“. Ji pati yra „lizdelio mūsų paukštis paskutinis“. Ji tiki, kad jos siela, kaip drugys iš lėlutės, nulėks pas savuosius, ir sugrįžta rožės bei mamatės rankos iš pradžios. Taip apysaka užsidaro ratu.
Rašiniui: MeilėTikėjimasKilmė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.
Perskaitei. Kitas žingsnis
Ką „Sename dvare“ duoda rašiniui
Per VBE gali tekti svarstyti problemą, remiantis skaitytais kūriniais. Pasitreniruok: atsakyk į klausimą remdamasis šiuo kūriniu ir bent viena citata.