Antigonė40-42 psl. · apie 5 min.
Veikmė VII100% kūrinio
40 psl.

Choras (pasiuntiniui). Ką tas reiškia? – viešpatienė nuėjo nepasakiusi nė žodžio, nepagyrusi, neišbarusi . . .

Pasiuntinis. Aš ir pats stebiuos . . . Tur-būt išgirdusi apie nelaimę su sūnumi, ji nenori verkti ant ūlyčios, o privers apverkti savo šeimynos nelaimę savo vergėms namuose.

Choras. Sunku pasakyti, bet, pagal mūsų nuomonę, toks tylėjimas tiek-pat reiškia, ką veltas stiprus verksmas.

Pasiuntinis. O štai męs sužinosime, ar ištikrųjų ji paslėpė ką-nors savo sujudintoje širdyje, – reikia tik mums įeiti į rūmą. (Nueina į rūmą. Pertrauka. Už scenos triukšmas ir šauksmas. Pasirodo Kreontas su dviem vergais, kuriuodu neša Emoną. Viešpats, slytuodamas, prilaiko viena ranka lavoną).

Choras. Štai eina ir patsai viešpats. Jo rankose aiškus parodymas teisybės, jei galima pasakyti, savo paties kaltybės, o ne kito kvailumo.

Scena III.

Choras ir Kreontas.

Kreontas. Baisus, pragaištingas nusidėjimas, padarytas beprotystėj! Žiūrėkite: žmogžudys ir užmuštasis – giminės! Mano vaike, tu mirei jaunas ir jauna mirtimi! O! tu mirei, tavęs nebėra daugiaus, bet kaltybė čia ne tavo, o mano neišmintis.

Choras. O! Matyt, tu vėlai tepažinai teisybę.

Kreontas. O! Aš pažinau ją, nelaimingas! Pirma, teip, pirma dievai pabaudė mane skaudžia rykšte ir pastūmė mane ant beprotystės kelio! O! Jis atėmė nuo manęs linksmybę, sumindė kojomis! O! Jųs, jųs sunkios žmonių kančios! . . . (Pertrauka).

Scena IV.

Vergas. Viešpatie, rodos esi turtingas nelaimėmis, – nurodymai pirmos nelaimės pas tave rankose, antrą-gi savo šeimynoj tu tuoj pamatysi.

Kreontas. Kokia tai nelaime, jei ji baisesnė už dabartinę?

Vergas. Mirė tavo žmona. (Rodydamas Emono lavoną). Vargšė, ji buvo šito numirėlio motina. Ji ką-tik užsidūrė.

41 psl.

Kreontas. O! . . . Neparmaldoma Mirtis, kodėl, kodėl žudai tu mane? (Vergui). Ką sakai, apskelbdamas man apie naują nelaimę? O! tu primušei ir be to pražuvusį! Ką pasakei, verge? Nelaimė, nelaimė! Ar-gi tu ištikro nori man pasakyti apie naują nelaimę, apie mirimą žmonos, žuvusios įpėdėm po sūnaus? (Rūmo durįs atsiveria. Matytis Euridikos lavonas).

Choras (Rodydamas lavoną). Gali pažiūrėti, – ji jau nebe kambaryje.

Kreontas. O! Naują nelaimę prisieina matyti man, vargšui. Kokios, kokios rykštės man belaukti? Vargšas, nesenei laikiau aš rankose savo sūnaus lavoną, dabar-gi matau arti kitą kūną! O, nelaiminga motina! o, mano sunau! . . .

Vergas. Uždavusi sau gilią žaizdą, ji guli negyva šalip aukuro. Apverkusi garbingą mirtį žuvusio pirma Megarėjo, paskui (rodydamas Emoną) jį, antgalo ji pavelijo blogo tau, užmušėjui vaiko.

Kreontas. O! Aš virpu iš baimės! Kodėl neužduos man kas kalaviju stačiai į krūtinę? O! kaip aš nelaimingas, ir nėra galo mano nelaimėms!

Vergas. Teip, mirdama ji kaltino už mirtį kaip vieno, teip ir kito sūnaus.

Kreontas (atydžiai žiūri į jį). Kokiu būdu nubaigė ji save?

Vergas. Pati uždavė sau į širdį, gavusi žinoti apie neišpasakytai liūdnų savo sūnaus likimą.

Kreontas. O! Visame tame aš visada tekaltįsiu vieną save. Aš – tavo užmušėjas, aš nelaimingas, prisipažįstu prie to. Vergai, išveskite mane tuoj, išveskite mane šalin, – aš daugiaus, kaip kas-nors kitas, užbaigiau skaitlių su gyvenimu.

Choras. Tavo reikalavimas yra naudingas, jei tik nelaimėse yra kokia-nors nauda: tarp nelaimių geriausios – trumpiausiosios. (Išneša nesčias su Emono lavonu).

Kreontas. Ateik, ateik, pasirodyk paskutinė ir geidžiamoji nelaimė, kuri turi atnešti man mirtį! Ateik, ateik, aš daugiau nebenoriu žiūrėti į dienos šviesą!

42 psl.

Choras. Tai ateities klausimas, – reikia pasirūpinti apie ką-nors ir dabartinį. Apie pirmą pasirūpįs tie, kurie turi rūpintis apie tą.

Kreontas. Pirmiaus bent aš esu išreiškęs savo meldime visur savo geidimus.

Choras. Susiturėk su savo maldomis, – žmogui neišvengti savo likimo.

Kreontas. O, kad jųs išvestute šalin beprotį, kurs užmušė tave, mano vaike, (rodydamas Euridiką) – ir net tavę! O, aš nelaimingas! Nežinau, į ką iš jųsų man bežiūrėti: visas mano gyvenimas užmuštas, ir ant mano galvos suvirto nepakeliama nelaimė. (Vergai išveda jį).

Choras. Augščiausia laimė – dora. Nepridera peržengti dievų noro. Užgaudlios puikuolių kalbos, priverzdamos juos už jas nukęsti, moko juos, nors ir vėlai, doros. (Scena pasilieka tuščia).

Galas.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Ką tragedijos pabaigoje supranta Kreontas?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Pasiuntinys praneša, kad Antigona urve pasikorė, o Emonas puolė tėvą kalaviju ir, šiam pabėgus, nusižudė prie jos. Euridika, išgirdusi apie sūnaus mirtį, nusižudo prie , prieš mirtį palinkėjusi vyrui blogo kaip vaiko užmušėjui. Kreontas parneša sūnaus kūną ir pats sako: „kaltybė čia ne tavo, o mano neišmintis“. Choras atsako, kad teisybę jis pažino per vėlai. Kreontas save vadina užmušėju ir prašo vesti jį šalin, nes jo gyvenimas užmuštas.

Rašiniui: KaltėIšdidumas

2. Ką choras sako apie tai, kad Euridika, išgirdusi apie sūnaus mirtį, išeina nieko nepasakiusi?

Pasirink atsakymą

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.

Perskaitei. Kitas žingsnis

Ką „Antigonė“ duoda rašiniui

Per VBE gali tekti svarstyti problemą, remiantis skaitytais kūriniais. Pasitreniruok: atsakyk į klausimą remdamasis šiuo kūriniu ir bent viena citata.

  • Kaip valdžia keičia žmogų?

    Tema: Valdžia

  • Ar dorumas visada atsiperka?

    Tema: Dora

  • Ar tikėjimas žmogui yra atrama, ar našta?

    Tema: Tikėjimas