Kreontas. O! . . . Neparmaldoma Mirtis, kodėl, kodėl žudai tu mane? (Vergui). Ką sakai, apskelbdamas man apie naują nelaimę? O! tu primušei ir be to pražuvusį! Ką pasakei, verge? Nelaimė, nelaimė! Ar-gi tu ištikro nori man pasakyti apie naują nelaimę, apie mirimą žmonos, žuvusios įpėdėm po sūnaus? (Rūmo durįs atsiveria. Matytis Euridikos lavonas).
Choras (Rodydamas lavoną). Gali pažiūrėti, – ji jau nebe kambaryje.
Kreontas. O! Naują nelaimę prisieina matyti man, vargšui. Kokios, kokios rykštės man belaukti? Vargšas, nesenei laikiau aš rankose savo sūnaus lavoną, dabar-gi matau arti kitą kūną! O, nelaiminga motina! o, mano sunau! . . .
Vergas. Uždavusi sau gilią žaizdą, ji guli negyva šalip aukuro. Apverkusi garbingą mirtį žuvusio pirma Megarėjo, paskui (rodydamas Emoną) jį, antgalo ji pavelijo blogo tau, užmušėjui vaiko.
Kreontas. O! Aš virpu iš baimės! Kodėl neužduos man kas kalaviju stačiai į krūtinę? O! kaip aš nelaimingas, ir nėra galo mano nelaimėms!
Vergas. Teip, mirdama ji kaltino už mirtį kaip vieno, teip ir kito sūnaus.
Kreontas (atydžiai žiūri į jį). Kokiu būdu nubaigė ji save?
Vergas. Pati uždavė sau į širdį, gavusi žinoti apie neišpasakytai liūdnų savo sūnaus likimą.
Kreontas. O! Visame tame aš visada tekaltįsiu vieną save. Aš – tavo užmušėjas, aš nelaimingas, prisipažįstu prie to. Vergai, išveskite mane tuoj, išveskite mane šalin, – aš daugiaus, kaip kas-nors kitas, užbaigiau skaitlių su gyvenimu.
Choras. Tavo reikalavimas yra naudingas, jei tik nelaimėse yra kokia-nors nauda: tarp nelaimių geriausios – trumpiausiosios. (Išneša nesčias su Emono lavonu).
Kreontas. Ateik, ateik, pasirodyk paskutinė ir geidžiamoji nelaimė, kuri turi atnešti man mirtį! Ateik, ateik, aš daugiau nebenoriu žiūrėti į dienos šviesą!
Choras. Tai ateities klausimas, – reikia pasirūpinti apie ką-nors ir dabartinį. Apie pirmą pasirūpįs tie, kurie turi rūpintis apie tą.
Kreontas. Pirmiaus bent aš esu išreiškęs savo meldime visur savo geidimus.
Choras. Susiturėk su savo maldomis, – žmogui neišvengti savo likimo.
Kreontas. O, kad jųs išvestute šalin beprotį, kurs užmušė tave, mano vaike, (rodydamas Euridiką) – ir net tavę! O, aš nelaimingas! Nežinau, į ką iš jųsų man bežiūrėti: visas mano gyvenimas užmuštas, ir ant mano galvos suvirto nepakeliama nelaimė. (Vergai išveda jį).
Choras. Augščiausia laimė – dora. Nepridera peržengti dievų noro. Užgaudlios puikuolių kalbos, priverzdamos juos už jas nukęsti, moko juos, nors ir vėlai, doros. (Scena pasilieka tuščia).
Galas.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Ką tragedijos pabaigoje supranta Kreontas?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Pasiuntinys praneša, kad Antigona urve pasikorė, o Emonas puolė tėvą kalaviju ir, šiam pabėgus, nusižudė prie jos. Euridika, išgirdusi apie sūnaus mirtį, nusižudo prie , prieš mirtį palinkėjusi vyrui blogo kaip vaiko užmušėjui. Kreontas parneša sūnaus kūną ir pats sako: „kaltybė čia ne tavo, o mano neišmintis“. Choras atsako, kad teisybę jis pažino per vėlai. Kreontas save vadina užmušėju ir prašo vesti jį šalin, nes jo gyvenimas užmuštas.
Rašiniui: KaltėIšdidumas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.
Perskaitei. Kitas žingsnis
Ką „Antigonė“ duoda rašiniui
Per VBE gali tekti svarstyti problemą, remiantis skaitytais kūriniais. Pasitreniruok: atsakyk į klausimą remdamasis šiuo kūriniu ir bent viena citata.