Choras. Tai ateities klausimas, – reikia pasirūpinti apie ką-nors ir dabartinį. Apie pirmą pasirūpįs tie, kurie turi rūpintis apie tą.
Kreontas. Pirmiaus bent aš esu išreiškęs savo meldime visur savo geidimus.
Choras. Susiturėk su savo maldomis, – žmogui neišvengti savo likimo.
Kreontas. O, kad jųs išvestute šalin beprotį, kurs užmušė tave, mano vaike, (rodydamas Euridiką) – ir net tavę! O, aš nelaimingas! Nežinau, į ką iš jųsų man bežiūrėti: visas mano gyvenimas užmuštas, ir ant mano galvos suvirto nepakeliama nelaimė. (Vergai išveda jį).
Choras. Augščiausia laimė – dora. Nepridera peržengti dievų noro. Užgaudlios puikuolių kalbos, priverzdamos juos už jas nukęsti, moko juos, nors ir vėlai, doros. (Scena pasilieka tuščia).
Galas.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Ką tragedijos pabaigoje supranta Kreontas?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Pasiuntinys praneša, kad Antigona urve pasikorė, o Emonas puolė tėvą kalaviju ir, šiam pabėgus, nusižudė prie jos. Euridika, išgirdusi apie sūnaus mirtį, nusižudo prie , prieš mirtį palinkėjusi vyrui blogo kaip vaiko užmušėjui. Kreontas parneša sūnaus kūną ir pats sako: „kaltybė čia ne tavo, o mano neišmintis“. Choras atsako, kad teisybę jis pažino per vėlai. Kreontas save vadina užmušėju ir prašo vesti jį šalin, nes jo gyvenimas užmuštas.
Rašiniui: KaltėIšdidumas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.
Perskaitei. Kitas žingsnis
Ką „Antigonė“ duoda rašiniui
Per VBE gali tekti svarstyti problemą, remiantis skaitytais kūriniais. Pasitreniruok: atsakyk į klausimą remdamasis šiuo kūriniu ir bent viena citata.